Tikriausiai nesunku nuspėti, kad vaikinų dėmesio man netrūksta. Nemažai ir tokių, kuriems aš nekeliu jokio susidomėjimo, yra tokių, kuriems visiškai nepatinku. Bet tai man nerūpi – po mano kojom gulasi didžioji dauguma. Žinoma, jeigu tik aš to panoriu.
Ir panoriu – lengvai įsimyliu. Bet greitai ir nusibosta. Pamatau kokią nors ydą, nuo kurios pradeda tiesiog kratyti. Smulkmena, koks nors fizinis netobulumas ar įkyrus įprotis. Metu per bortą ir lai galvoja, ką nori. Man nerūpi. Neslėpsiu, labiausiai aš myliu save – tą, kuri niekada manęs neapvils, o jokie netobulumai neerzins.
Bet... Dabar galvoju, kad ne tik save. Taigi nusprendžiau ir aš papasakoti, kaip gražiai prasidėjusi pasaka virto slogia drama.
Su Eriku susipažinau praėjusią žiemą. Kaip susipažinom – gėda ir pasakot. Su savo geriausia drauge tą vakarą pas mane gerokai padauginom ir nusprendėm važiuoti į klubą. Nelabai aš atsimenu, kas ten vyko. Bet ryte nebuvo gėda – geras ženklas.
Apie pietus sulaukiau žinutės iš nepažįstamo numerio: „Labas“. Labas tai labas. O kas rašo? „Erikas“. Paistė, kad susipažinom klube ir kvietė susitikti. Paklausiau draugės, gal įsivaizduoja, kas toks, sakė, kad su kažkokiu bachūru šokau. Atrodė neblogas.
Nepasakiau jam, kad neprisimenu. Buvo gėda. Susitarėm susitikt prie vienos kavinės centre. Kaip tyčia tuo pačiu metu atėjo du vaikinai – vienas labai jau nekoks, kitas – nerealus. Nusprendžiau, kad eisiu prie nerealaus, o jei bus ne tas, tai važiuosiu namo, nes neturėjau jokio noro prasidėt su kokiu nors nevykėliu.
Ir pataikiau. Tas nerealus ir buvo jis. Nors šiaip esu pratusi prie dėmesio, tokio nuoširdaus žavėjimosi manimi turbūt gyvenime nebuvau jautusi. Ir dar iš vaikino, kuris atrodė kaip nulietas – tokie paprastai būna labai jau pasikėlę, o aš nepakenčiu pasipūtimo, todėl į gražuoliukus niekada nežiūriu. Aukštas, šatenas, akys – tarsi mieguistos, nepaprastai šiltas žvilgsnis... Tikras seksiukas.
Mūsų jausmai sužydėjo per kelias savaites. Net ne sužydėjo, o sprogo. Vienas kitą uodėm, valgėm, gėrėm. Mylėjomės bet kur ir bet kokiai progai pasitaikius. Ne tik lovoje ar ant grindų – ir klubo tualete, ir tarpmiestiniame autobuse, ir miške ant samanų, ir dar galai žino kur. Jo rankos jautė, kada reikia mane liesti švelniai, kada grubiau. Mes eksperimentavome, net baigdavome kartu. Geriausia buvo tai, kad abu viską atradome pirmą kartą – tai buvo laimingiausi ir erotiškiausi mano gyvenimo mėnesiai.
Komplimentais ir begaliniu dėmesiu jis pakėlė mane į devintą dangų. Visur ėjom ir viską darėm kartu.
Deja, pasaka turėjo baigtis. Maždaug po pusmečio viskas ėmė keistis. Atsirado vis daugiau dalykų, dėl kurių mūsų nuomonė nesutapo. Nuo vasaros pabaigos mes jau rimtai pykstamės. Dėl visokių kvailysčių, smulkmenų.
Jis jau nebenori tiek daug laiko leisti su manimi. Pavyzdžiui, vieną vakarą puošiuosi, kedenu savo raudonas garbanas, nes susitarėm eiti į klubą. O tada jis ateina ir sako: „Žinai, aš nenoriu eiti, geriau pažaisiu krepšinį su draugais“. Iškėliau skandalą. Nuėjom mes į tą klubą, bet geriau jau būtume nėję. Visą vakarą jis buvo susiraukęs. Nešoko su manimi, tik pykomės. Tada išsiskyrėm ir išvažinėjom kas sau.
Pradėjau pavyduliauti, įtarinėti. Išvaizdus vaikinas, merginoms – lyg medus. Jis pradėjo atsakyti į jų žvilgsnius, o aš – vis labiau nepasitikėti savimi. Padariau klaidą, kai jo išklausinėjau apie buvusias merginas. Sužinojau, kad jų, bent jau vienai nakčiai, buvo daug. Ir tai man iki šiol neduoda ramybės.
Aš irgi ne šventoji. Atleidau vadžias. Pradėjau vaikščiot į vakarėlius su draugėm, leisti laiką su kitais.
Bet mūsų seksas ir toliau fantastiškas. Po aršių konfliktų lovoje vyksta tikros fiestos. Gana dažnai lankomės vienas pas kitą.
Neseniai buvo atvažiavęs mano buvęs bendraklasis. Ėjom į klubą. Žinoma, Erikas atsisakė. Išvis nežinau, ką jis tada veikė. Taip pastaruoju metu būna dažnai. Mane tai labai skaudina.
Bendraklasiu pasitikiu. Jis man pasakė: „Tu ką, nematai, kad tu jam – p....ui?“ Šiaip tai galvoju, kad jis sako teisybę.
O neseniai įvyko tai, dėl ko išvis neturiu žodžių.
Miesto centre netikėtai sutikau savo mylimąjį. Apsidžiaugiau. Iš pradžių atrodė, kad ir jis apsidžiaugė. Apsikabinom, pasibučiavom. „Vyrų vakarėlis, neįsižeisk“, – pasakė. Suspaudė man širdį, eilinį kartą pasijutau atstumta.
Žeminausi prieš jį – prašiau, kad eitume kur nors kartu. Ką čia prašiau – beveik maldavau. Apkabinusi įkišau rankas į jo kelnių galines kišenes. Ir... Ką ten radau?
Atspėjot – sargį.
Aš taip ir sustingau...
Jis pasimetė, sakė, kad užsilikęs. Bet aš žinau, kad melavo. Jis visada ten nešiodavosi sargį, kai mes tik susipažinom ir jis atvažiuodavo manęs aplankyti.
Tą vakarą jis vis tiek manęs atsikratė. Sakysite, viskas aišku. Ir man viskas aišku. Bet vis tiek norisi apgaudinėti save. Įkaistu vien nuo minčių apie jį. Nežinau, kiek laiko šitai dar galės tęstis. Bet tikrai žinau, kad ne amžinai. O širdis plyšta. Nejaugi tai – meilė?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
