Būna, prižiūriu sesers vaikelį. Jam viso labo ketveri metukai. Pats švelniausias ir mieliausias kūdikis, kokį tik turėjau džiaugsmo pažinti. Jame nėra nei lašo šiurkštumo, visad prieis, apsikabins ir prisiglaus. Kai žiūri savo vaikiškai naiviomis akelėmis, kupinomis meilės ir prieraišumo, norisi suspausti jį glėbyje ir niekada nepaleisti. Tas vaikelis ypatingas, ne toks kaip dauguma. Jis gimė pažymėtas didelės bėdos. Tai vaikutis, gimęs su Downo sindromu.
Tėvo vaikas neturi, išnyko, palikęs mamą vieną gyventi su didžiausiu skausmu ir didžiausiu džiaugsmu. Ji – puiki mama, tvarkosi palaikoma tėvų, draugų ir draugių. Kai nebegali tverti ir jai prireikia vienumos ar trumpo atokvėpio, aš visad pasiruošusi pabūti su vaikeliu.
Žinau, kiek jėgų ir pasiaukojimo Lietuvoje kainuoja tokio ypatingo vaiko priežiūra. Žinau, kiek ašarų išlieta, kiek jėgų įdėta, kiek laiko ir meilės jam reikia. Neatsisakau pagelbėti, neatstumiu sesers ir sūnėno. Jis mano mylimiausias.
Skaidrų ir šviesų rudens vakarą mes su sūnėnu patraukėme pasivaikščioti. Jis greit pavargsta, bet labai mėgsta rudens spalvas ir geltonus lapus, tad įsisodinau sūnėną į automobilį ir mudu nušvilpėme toliau nuo didmiesčio šurmulio. Pamaniau, kad trumpas pasivaikščiojimas po Verkių parką bus pati geriausia pramoga ir man, ir jam. To, kas vėliau atsitiko, net baisiausiame sapne negalėjau regėti...
Kurį laiką mes smagiai tursenome geltonais lapais nuklotu taku pro tamsius medžių šešėlius. Neskubėjome, vis sustodavome pasidžiaugti – pakeliui radome ir įdomų samanomis apžėlusį kelmą, ir gražiai rausvuojančių grybų tiltus. Viskas jam ir man buvo gražu, kėlė smalsumą ir pasigėrėjimą.
Kol nesustojome šiek tiek kvėptelėti.
Pro šalį vesdami dviračius keliavo paaugliai berniukai, sakyčiau, kokių dvylikos-keturiolikos metų. Netoliese sustojo, pradėjo kažką krapštytis. Jų buvo penki, visi gerai apsirengę,o jų dviračiai – brangūs.
Pamatęs spalvotus dviračius ir saulėje blizgantį chromą, sūnėnas pasuko paauglių link. Nespėjau jo sustabdyti, o ir nemaniau, kad reiktų. Kelias akimirkas tie paaugliai išpūtę akis žiūrėjo į ateinantį berniuką, o tada vienas garsiai pasakė: „O žiūrėkit, debilas! Konkrečiai, debilas!“
Visi likusieji pradėjo garsiai žvengti. Sūnėnas, nesuprasdamas, kad iš jo buvo pasityčiota, ėmė juoktis drauge su jais. Nuo to jaunuoliams tapo dar linksmiau ir juokingiau.
Nesusivaldžiau. Skruostai užsidegė, pribėgau ir pradėjau bartis. Iš pradžių dar stengiausi išlaikyti ramesnį toną, bet tie tik toliau tyčiojosi. Tai buvo taip žiauru.
Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne pagyvenusi pora. Pamatę, kad nesame vieni, paaugliai stvėrė dviračius ir nusivarė juos toliau. Vienas dar atsisuko per petį, sušvilpė. Taip jie ir pasitraukė kvatodami.
Namo grįžau įsiutusi ir įskaudinta. Dabar jau puikiai suprantu, kodėl mano sesuo vengia viešumo. Kiek jai dar teks iškęsti, kol įrodys savo vaiko teisę gyventi pilnavertį gyvenimą?
Norėčiau pažiūrėti tų vaikų motinoms į akis ir paklausti – ką jūs savo vaikams padarėte, kad auga tokie beširdžiai? Tokių net žmonėmis pavadinti liežuvis neapsiverčia.
Šią vasarą lankėmės Juntginėje Karalystėje. Teko susipažinti su šeima, kuri augina Downo sindromą turintį vaiką. Nors ne, jau ne augina, o augino. Jis – gana savarankiškas, atskirai nuo tėvų gyvenantis žavus jaunuolis. Dirba, net turi vairuotojo pažymėjimą. Ne per seniausiai džiaugėsi geriausia, anot jo, gyvenimo dovana – pirmuoju šuoliu su parašiutu.
Jo šeimai greičiausiai nereikėjo slapstytis, nereikėjo bijoti viešo pasmerkimo ir šnabždesių už nugaros. Jie laimingi, turėdami tokį puikų sūnų, kuris pasiekė visko, ką tik galima pasiekti, gimus su Downo sindromu.
Deja, pas mus požiūris į neįgaliuosius tebėra ir dar ilgam išliks neigiamas.
Pažadu – kitą kartą susidūrusi su tokiais „didvyriais“ nufilmuosiu niekdarius ir paskelbsiu tą video visoje šalyje. Ir nereikia aiškinti esą jie nesuvokė ką daro ar kalba. Suvokė kuo puikiausiai, kitaip nebūtų pasišalinę, vos supratę, kad yra stebimi.
O kol kas kovosiu už savo sūnėną. Padėsiu sesei jį auginti, mylėsiu ir rūpinsiuos. Man nereikia nei padėkos, nei laurų vainiko, nes matyti, kaip tas nuostabus vaikutis auga, jau savaime pati didžiausia ir brangiausia dovana.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
