Bet prieš tai, užbėgdamas už akių, turiu jums pasakyti, ką gi toje laidoje pamačiau, kad galutinai apsisprendžiau kreiptis į tautą patarimo. Laida buvo apie vardų kilmę ir jų nulemtą likimą.
Ypač šokiravo istorija apie nelaimingąjį Bangimantą, kurį persekiojo nesėkmės iki tol, kol jis nepasikeitė savo vardo. Supratau, jog ir aš esu gyvenimo skriaudžiamas ne šiaip sau...
Nors esu ne iš to žmonių rato, kurie aklai tiki visokiais prietarais, dabar esu pasimetęs. Mano vardas yra Ežimantas. Tikriausiai nesunkiai galite atspėti, kokių pravardžių tik neturėjau?.. Buvau ir esu vadinamas ežiu, spygliumi, obuolnešiu bei pienlakiu. Viskas lyg ir normalu: retas vardas, žmonėms kliūna, todėl jie nevengia pasišaipyti. Bet problema ne tame!
Esu įsitikinęs, jog daug ką lėmė mano tėvo meilė ežiams. Jis nuo vaikystės mylėjo šiuos padarus, jautė jiems neapsakomą pagarbą ir susižavėjimą. Daug barėsi su mama man gimus, nes griežtai buvo užsispyręs, jog man laimę atneš tik toks vardas, kuris asocijuotųsi su ežiu. Kaip matote, mama pralaimėjo...
Nežinau, ar gavau tai, ko amžiną atilsį tėvas norėjo ir tikėjosi duodamas šį vardą, bet suprantu tik viena – kad noriu kitokio likimo.
Tikriausiai manote, jog tiesiog prisigalvoju problemų ar per daug gilinuosi į nereikšmingus aspektus? Išklausykite iki galo ir tada darykite išvadas. Būsiu be galo dėkingas už kiekvieną nuoširdų patarimą.
Baigęs vidurinę, išvažiavau studijuoti į užsienį. Ten niekas mano vardo reikšmės nesuprato, bet vis tiek buvau pravardžiuojamas ežiu. Kodėl?! Ogi todėl, kad aš pradėjau panašėti į ežį!!!
Tikit tuo ar ne, bet juk užsieniečiai nemoka lietuvių kalbos, tai kodėl net čia manęs neapleido ežio pravardė? Kuo toliau žiūriu į veidrodį, tuo labiau matau tą spygliuotą gyvūną prieš akis. Tai kas paneigs, jog vardas nulemia likimą?!
Bėgo laikas, įsidarbinau vienoje turizmo firmų. Pradėjau dirbti savo svajonių darbą. Tapau gidu. Keliavau po pasaulį. Kartais, besigėrėdamas jo grožiu, pamiršdavau savo nuoskaudą ir tą nelemtą vardą. Nelemtą, nes aš jo nenoriu!!!
Pamenu vieną įvykį, kai vedžiojau grupelę turistų viename Vokietijos sodų. Turistai buvo ne lietuviai. Staiga visų dėmesį patraukė iš kažkur išlindęs ežys. Visi ėmė fotografuoti. Staiga vienas turistų sako: „Ei, gide, gal galėtumėte paimti šį gyvūnėlį ant rankų? Aš jus nufotografuosiu ir savo vaikams duosiu užduotį surasti penkis skirtumus.“ Visa grupė leipo juokais. Tik ne aš...
Kaip manote, ar pasikeitus vardą, pasikeisiu ir aš? Ar atstos nuo manęs mano tėvo prišaukta ežio šmėkla? Juk net posakį girdėjau, kad šeimininkai pasidaro panašūs į savo augintinį. O tai reikštų, jog išvaizda gali keistis? Gal man reikia tiesiog įsigyti kažkokį širdžiai mielą ir gražų gyvūną, kad su juo supanašėčiau? Bet bėda ta, jog mano darbas nelabai leidžia įsigyti augintinį.
O gal visgi likti su šiuo tėvo prišauktu likimu?
Nuoširdžiai dėkoju už patarimą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
