Užmezgiau tuos santykius vis dar būdama ištekėjusi moteris, patraukta nepaaiškinimo savigriovos poreikio. Tikėjausi tik pažaisti, prastumti pilkas dienas, pripildyti jas romantikos ir atgaivinti tą jausmą, kai kažkam esi reikalinga, svarbi lyg tyro oro gurkšnis. Norėjau kažkokios avantiūros, aštresnių pojūčių ir, galbūt, truputėlio slapto asmeninio gyvenimo.
Tai buvo paprasta. Tereikėjo parašyti žinutę nepažįstamam žmogui vėlai naktį. Pikantiškumo suteikė tas faktas, kad flirtavau jau patį pirmą vakarą, o greta lovoje ramiai miegojo mano vyras.
Nekaltas susirašinėjimas, keitimasis mintimis ir flirtas iš pradžių kėlė tik juoką, tačiau pati nepastebėjau, kaip pradėjau laukti laiškų, laukti žinios. Laukti komplimentų, patikinimų, kad aš esu reikalinga, esu graži, seksuali ir pati pačiausia...
Dėsčiau jam savo mintis, dalinausi svajonėmis visiškai atvirai – net artimiausioms draugėms nesu patikėjusi tokių dalykų. Laiškuose daugėjo seksualinių užuominų ir man kaisdavo kraujas jas skaitant, ieškojau tarp eilučių gilesnės prasmės ir džiaugiausi ją radusi.
Pamažu suvokiau esanti priklausoma nuo tos retos dvasinio dopingo dozės, nors širdyje suvokiau: visa
tai – melas, ir greičiausiai tas eilutes ir tuos žodžius parašė visai ne tas asmuo su kuriuo tariuosi bendraujanti. Bet juslinis malonumas buvo toks didelis, kad, prisiekusi daugiau į tai nebesipainioti, po kiekvieno laiško vis tiek skrajodavau ir skubėdavau kurti atsakymą.
Supratau ir tai, kad žmogus, su kuriuo palaikau ryšį, tikrai puikus psichologas, žinantis kaip ir ką rašyti moteriai, kokius svertus jos sieloje paspausti, mokantis greit ir tiksliai nustatyti skausmingiausius taškus. O tada žodžiais juos čia aitrinti, čia pilti liaupsių balzamą.
Nekūriau jokių bendro gyvenimo planų. Nesu tiek naivi, kad tikėčiau laiminga tokių santykių pabaiga. Bet kiekvienas bandymas baigti šį žaidimą su ugnimi sukeldavo man tikrų tikriausią skausmą.
Kol pagaliau pamaniau – esmė visai ne tie laiškai ir ne tas flirtas. Ne tie santykiai, kuriems mūsų visuomenėje taikomas griežtas tabu. Esmė yra mano santuoka ir tai, kas joje mane dusina.
Skrupulingai peržiūrėjau visą mūsų bendrą gyvenimą ir nusprendžiau, kad niekada negalėsiu būti laiminga šalia tokio žmogaus, koks yra mano vyras. Kad man jau per akis gana jo šaltumo, tolygaus ir romaus charakterio, pastangų visada šeimoje išlaikyti nuosaikius, nuobodžius santykius ir, kas baisiausia, gilaus įsitikinimo, kad niekur ir niekada nuo jo nepabėgsiu.
Viskas nuo pat mūsų santykių pradžios buvo apskaičiuota, pasverta ir sveiku protu apsvarstyta. Žinojau, kad buvau ne pirma kandidatė į žmonas ir mane pasirinko tik todėl, kad buvau, galima sakyti, pats geriausias variantas. Visas mūsų gyvenimas buvo lygiai taip pat apsvarstytas, pasvertas ir patogus iki smulkmenų. O štai tikros aistros, tikro meilės pamišimo man taip ir neteko patirti. Nežinojau, ką reiškia blaškytis, kankintis iš juodo pavydo.
Prisilietimai, kuriuos anksčiau ištverdavau, tapo man koktūs. Įpročiai, kuriuos pakęsdavau sukandusi dantis, pradėjo erzinti iki įsiūčio priepuolių. Erzino net jo eisena, šnekos maniera ir kvapas. Nors mūsų santykius buvo sunku pavadinti aistringais, dabar jie virto kančia.
Susirinkau patalus, persikrausčiau gyventi į kitą kambarį. Teisindavausi skaudama galva (kaip išmintinga, tiesa?), bloga savijauta. Prisigalvodavau ligų, negalavimų ir nesamų konfliktų darbe.
Kol dar nebuvau tvirtai pasiryžusi nutraukti santuokos, stengiausi išlaikyti bent jau santykių regimybę, kol vieną dieną tiesiog neištvėriau.
Galbūt tai tebuvo viena iš santuokos krizių, kurios nesugebėjau atpažinti ir tinkamai įvertinti. Galbūt man susuko galvą melagingos priesaikos, komplimentai, prie kurių tikrai nebuvau pripratusi, ir savo pačios reikšmingumo pojūtis.
Vieną dieną, apimta kažkokios nesveikos euforijos, pareiškiau: „Viskas, skiriamės, negaliu daugiau su tavimi gyventi.“
Tada man nelabai rūpėjo mano vyro jausmai, norėjau tik greičiau nusimesti santykių jungą. Manęs, išeinančios, nesuprato niekas. Mama mane pasmerkė, beveik prakeikė. Anyta pasiuto, skambindavo, liejo tulžį, spjaudėsi nuodais. Draugė, kuri vienintelė žinojo mano mažytę paslaptį, išvadino kale, kuri siunta iš pernelyg gero gyvenimo. Jos dėka, apie tariamai tikrąsias skyrybų priežastis netrukus jau kalbėjo visa giminė. Nors mano bendravimas su kaliniu apsiribojo vien laiškais, nuo manęs nusigręžė daugybė artimų žmonių – net ir tie, kuriuos laikiau savo atrama.
Susirašinėjimo nenutraukiau, nors dabar suprantu – esu ir buvau tik apsukriai išnaudojama, apvyniota aplink pirštą. Esu tikra, tas žmogus turi laisvėje ne vieną dėl jo džiūstančią moterį, bet nutraukti šių ydingų, žlugdančių santykių nebeturiu nei jėgų, nei galimybių. Jie vieninteliai, kas man dar liko.
Praregėjimas, suvokimas, kad žlugau atėjo pamažu. Tam prireikė ne vienerių metų.
Anksčiau niekaip nesuprasdavau, kodėl žmonės tokie patiklūs. Kvatodavau sužinojusi, štai dar vienas užkibo ant telefoninių sukčių kabliuko ir nunešė jiems pinigus patys dantyse.
Dabar jau nebesijuokiu, nes esu niekas kitas – tik žaisliukas įgudusio manipuliatoriaus rankose.