Nusišypsojusi ir mirktelėjusi pati sau nuskubėjau skambinti vyrui. Vos tik jis atsiliepė išdrožiau: „Brangusis, šiandien vakare manęs nebus namie. Su drauge išvykstu į koncertą ir nežinau, kada grįšiu. Būk geras, pats pasirūpink savimi, vaikais ir vakariene, nes aš tam visai neturiu laiko.“
Vyras neprieštaravo ir liūdnu balsu palinkėjo gero vakaro.
Žinau, kad jis taip pasakė tik iš mandagumo. Iš tikro jam nelabai patinka toks mano elgesys. Jis dar ne visai susitaikė su tuo, kad pasikeičiau. Jis ilgisi tos anos moters, kokia buvau anksčiau – paslaugios, pasiaukojančios ir besirūpinančios visais, tik ne savimi.
Bet man tai nerūpi. Mane šiuo metu jaudina kitokie dalykai. Mokausi gyventi taip, kaip turi gyventi kiekviena moteris. Linksmai, lengvai, nerūpestingai. Ir man sekasi visai neblogai. Kartais net išsigąstu, kai pagalvoju, kad viso to galėjo ir nebūti. Kad galėjau pražiopsoti sėkmę ir nesužinoti, ką reiškia mylėti save ir kaip tai yra malonu.
O visi šie pokyčiai prasidėjo nuo vyro neištikimybės. Nuo to momento, kai supratau, kad 20 metų gyvenu ne su idealiu, šeimą mylinčiu vyru, o su paleistuviu, niekšu, apgaviku, melagiu ir šiaip bjauriu žmogumi.
Kodėl man prireikė tiek daug metų visa tai suprasti? Todėl, kad neturėjau laiko mąstyti. Nes dirbau, rūpinausi namais, vaikais, vyru ir ligotais tėvais. Tada net nebuvo kada šiaip sau prisėsti. Ką jau kalbėti apie įkalčių ieškojimą.
Nors, kita vertus, jų ir ieškoti nereikėjo. Jie buvo tiesiog čia, šalia – padėti ant lėkštutes. Ir vienas svarbiausių – lytiniu keliu plintančios ligos.
Atsimenu, gydytoja man: „Jus užkrečia vyras.“
Aš jai: „Nejuokaukite! Jis geras ir ištikimas!“
Naivuolė. Netikėjau gydytoja, tikėjau vyru, kuris aiškino, kad mes užsikrečiame pirtyje, baseine, sanatorijoje ar dar velnias žino kur.
Bet tai dar nieko. Šį savo kvailumą kažkaip suvirškinau ir išgyvenau. Kito sau iki šiol negaliu atleisti.
Kai po išdavystės išvariau vyrą iš namų, jis ilgai prašėsi atgal. Pasakiau: „Duok tos stervos telefono numerį – leisiu sugrįžti. Noriu su ja pasikalbėti ir išsiaiškinti, ar jūsų santykiai buvo labai rimti.“
Niekšas! Jis man atsiuntė ne tik jos, bet ir jos sutuoktinio telefono numerį. Dėl jo aš ir apsikvailinau! Nes negalėjau ištverti nepaskambinusi meilužes vyrui. Dabar gaila ne tik dėl šio poelgio. Gaila ir to žmogaus. Nemaniau, kad jis taip sureaguos ir susijaudins. Matyt, tikrai nesitikėjo iš savo žmonos tokios staigmenos.
Pabendravusi su juo, nutariau parašyti ir jo žmonai – savo vyro meilužei. Piktai pranešiau, kad pasikalbėjau su jos sutuoktiniu ir kad visa šia informacija – vardais, adresais ir telefono numeriais – su manimi pasidalijo mano vyras. Norėjau, kad ji žinotų, su kokiu išdaviku miega. Ir dar papildžiau grasinimu atkeršyti, nes buvau be galo įtūžusi.
Atsakymo, aišku, negavau. Meilužės nervų sistema, pasirodo, buvo stipresnė nei mano. Be reikalo nusižeminau ir apsijuokiau. Gėda dėl to.
Atrodytų, kartą apsikvailinusi turėčiau ir nusiraminti? Nieko panašaus. Man rūpėjo išsiaiškinti, kada ir kiek laiko vyko išdavystė.
Pusę dienos prasėdėjau prie kompiuterio, kol atspėjau vyro mobilaus tinklo savitarnos svetainės slaptažodį ir ištraukiau jo telefono skambučių išklotinę. Tai, ką pamačiau, nustebino. Pasirodo, vyras vienu metu bendravo ne tik su ja, bet ir dar su 5 moterimis! Nieko sau pasileidimo lygis! Nieko sau mano kvailumas!
Dar labiau supykusi paskambinau vyrui ir pasakiau, kad viską žinau apie jo antrą gyvenimą ir noriu skyrybų. Jis maldavo atleidimo, grasino nusižudyti. Nepatikėjau. O jis paėmė ir įvykdė savo grasinimą. Prisigėrė vaistų ir papuolė į ligoninę.
Matydama jį tokios apgailėtinos būklės, pagailėjau ir atleidau su sąlyga: jeigu dar pagausiu, lėks iš namų greičiau nei katinas nuo šluotos. Vyras su viskuo sutiko ir grįžo.
Ir aš kol kas dėl savo sprendimo nė karto nepasigailėjau. Atvirkščiai – nuo tos akimirkos mano gyvenimas pasikeitė tik į gerąją pusę.
Pradėjau skirti sau daug dėmesio. Išmokau negailėti savo poreikiams pinigų. Lepinu save įvairiomis SPA procedūromis. Linksminuosi, pramogauju, keliauju, bendrauju. Žodžiu, iš naujo atrandu gyvenimo džiaugsmą ir gyvenu taip, lyg gyvenčiau paskutinę dieną.
O ką vyras? Nieko. Jis bando susitaikyti su tokias pasikeitimais. Neturi jis kitos išeities. Nes neištikimybės skandalas labai jį psichologiškai paveikė ir jis tapo impotentu. O kam toks busi reikalingas? Aišku niekam! Todėl ir sėdi jis tyliai, todėl ir kenčia visus mano išdirbinėjimus.
Dabar žinau – Dievas tikrai yra. Ir jis anksčiau ar vėliau atlygina visiems skriaudikams. Svarbiausia, reikia tikėti savo jėgomis, nenusiminti, išlaukti ir nepasiduoti nevilčiai ir depresijai. To linkėčiau visom išduotoms merginoms ir moterims.
Vidurnaktį po koncerto linksma grįžau namo ir radau sutvarkytus kambarius, išlygintus rūbus ir gardžią vakarienę ant stalo. Ech, gera vis dėlto turėti nuosavą tarną! Tai ne tik palengvina gyvenimą, bet puikiai pakelia nuotaiką!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
