Džiaugiuosi, kad tarp draugų yra labai skirtingų žmonių – taip sužinau įvairiausias naujienas ir „Facebook“ siautėjančius mados vėjus. Na, o dabar, kaip sakoma, „ant bangos“ visokie iššūkiai. Tad apie juos aš ir noriu pasidalinti mintimis.
Pradžiai išsiaiškinkime, kas yra iššūkis.
Taigi, atsiverčiame Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, o ten parašyta, kad iššūkis: 1) šaukimas, kvietimas kautis, rungtis; 2) šokiruojantis poelgis.
O dabar pasižiūrime, kaip tai suprantama socialiniame tinkle „Facebook“.
Buvo laikas, kai naujienų sraute nebuvo įmanoma prasibrauti pro vaizdelius su sušlapti norinčiais draugais, jų draugais ir šiaip kažkokiais veikėjais. Na, gal šiltą vasaros dieną ir visai neblogai apsipilti ledukais atvėsintu vandens kibirėliu, bet džiaugiuosi, kad mano draugai šiame žaidime mane pamiršo...
Tik va, laistėsi, laistėsi, o apie šios akcijos kilmę ir prasmę žinojo tik vienetai... Svarbiau buvo kuo neįprasčiau susiversti kibirą vandens ir sulaukti kuo daugiau „patiktukų“ nei paaukoti lėšų organizacijoms, susijusioms su šoninės šoninės amiotrofinės sklerozės (ŠAS) tyrimais ar gydymu.
Maža to, jei gavęs „iššūkį“ žmogus jo neatliks ir neįkels filmuoto vaizdelio, tai jį paminėjusiam draugui bus skolingas šokoladą ar kažką kitą pagal pageidavimą. Draugai gyrėsi, kad aukojo, tik nebūtinai ŠAS organizacijoms.
Tikrai šaunu, tik mano supratimu, aukoti galima ir tyliai, nedarant iš to kažkokio šou ir dar skambiai tai pavadinant „iššūkiu“. „Anoks čia iššūkis“, – teisingai pastebėjo vienas iš humoristų ir pasiūlė verdančio vandens iššūkį. Viliuosi, kad niekas to nebandė įgyvendinti...
Atėjus rudeniui ir atšalus orams, „Ledinio vandens kibiro iššūkis“ patyliukais pradingo iš „Facebook“ platybių.
Bet tada lyg grybai po gero lietaus, ėmė rastis kiti „iššūkiai“. Pavyzdžiui, parašyti dešimt knygų, kurios pakeitė gyvenimą. Tikrai įdomu, ką skaito draugai, bet kurgi iššūkis? Surašyti skaitytas knygas?
Dabar socialinis tinklas pilnas vaikystės nuotraukų, kurias tikrai smagu pažiūrėti, tačiau jų įkėlimas irgi išdidžiai vadinamas „iššūkiu“, o už neįvykdymą per 24 valandas grasinama šokolado, šampano ir panašiomis „baudomis“. Vieno draugo paklausiau, kame jis čia mato iššūkį. Atsakymas – tiesiog ištrintas mano klausimas... Ką gi...
Žaidimas žaidimu, bet tai vadinti iššūkiu? Įtariu, kad gan nemažas „iššūkis“, matuojant tokiu supratimu, galėtų būti kokį mėnesį nesinaudoti socialiniu tinklu arba – dar geriau ir naudingiau – susitikti akis į akį su visais draugais ir išgerti bent po puodelį arbatos.
Na, kas bus savanoriai priimti šį iššūkį? Už neįvykdymą jokios baudos nebus, bet įvykdymas suteiktų daug malonių akimirkų...
P.S. O tiems, kas jau po truputį pradeda galvoti apie Kalėdų dvasią (tiesa, gerumu dalintis galima kasdien), mintis atkeliavusi į kito draugo metraštį: „iššūkio“ patobulinimas – kartu su įdėta vaikystės nuotrauka – padovanoti vaikui svajonės išpildymą.
Kol kas šis patobulinimas lėtai skinasi kelią, bet, turbūt, jam pasiseks labiau, nei kažkieno taip pat graži iniciatyva, irgi pavadinta iššūkiu bei paskelbta „Facebook“, kai nepriteklių kenčiantiems žmonėms įteikiamas maišelis ar net keli su būtiniausiais produktais.