Buvau stropi studentė, visada stengiausi gauti tik geriausius pažymius (nes kitaip būčiau negavusi stipendijos ir neišgalėjusi susimokėti už nuomojamą kambarį). Bet vieną vakarą paskambino draugė, labai prašė nuvažiuoti su ja ir draugais pasisėdėti. Ilgai atsikalbinėjau, nes kitą dieną laukė egzaminas. Sutarėm, kad tik trumpam ir aš grįžtu mokytis. Tačiau ten pamačiau nuostabų vaikiną, kuris iškart mane sužavėjo... Bet, kaip ir tarėmės, ilgai su drauge neužsibuvom, išvažiavom namo.
Kitą dieną paskambino Jis. Ir taip diena po dienos – susitikdavom kaip geri draugai kol vieną kartą, galbūt tai buvo pats nuostabiausias dalykas mano gyvenime, Jis man pasakė, kad myli... Tada pasimečiau, bet vėliau atsakiau tuo pačiu, buvom laimingi, stengėmės vienas dėl kito, viską darėm, kad būtume kartu. Kartą sėdėjom ir žiurėjom į žvaigždes – išsirinkom pačią ryškiausią ir pavadinom ją mūsų žvaigžde.
Vėliau man teko išvykti į Airiją, ten buvo labai sunku be Jo... Vakarais žiūrėdavau į žvaigždes ir galvodavau, kad kažkur labai toli yra tas, kuris tuo metu irgi žiūri į jas... Ten turėjau viską, bet neturėjau Jo! Todėl viską mečiau ir grįžau pas Jį.
Draugavom gražiai, buvom laimingi kartu. Po kiek laiko sužinojau, kad laukiuosi. Labai bijojau Jam pasakyti, nors Jį labai mylėjau. Buvau nusprendusi vaikutį auginti pati, tačiau Jis nepabėgo, o buvo pats nuostabiausias vyras.
Sužinojęs apie nėštumą, nupirko žiedelį ir pasipiršo. Mes susituokėm, gimė mažylis, viskas buvo gražu. Aišku, kaip ir visi kartais susibardavom, bet juk nėra namų be dūmų... Nepaisant to, mylėjom vienas kitą (bent jau man taip atrodė).
Mes gyvenom kartu, Jis tik 2 savaitėm išvažiavo į kariuomenės pratybas, o aš tada verkiau kas dieną, kalendoriuje vis skaičiuodavau dienas, miegodavau viena ranka apkabinusi mūsų sūnelį, o kita ranka – jo megztinį ir nuotrauką. Labai Jo laukiau. Kai grįžo, net negaliu apsakyti kaip jaučiausi – buvau pati laimingiausia.
Deja, gyvenimas ne pasaka ir čia ne visada būna laiminga pabaiga... Tiesiog viskas pradėjo byrėti į šukes. Dabar siaubingai skaudu, noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau, kai buvom visi kartu laimingi... Bet kartais pamirštam, kad gyvenimas – ne stiklo taurė, ir jo šukės laimės neatneš...
Mano mylimas Katiniuk,
Kartais tiek daug noriu Tau pasakyti, bet tam nėra laiko (nes retai kada kalbamės, o rimtų pokalbių tu vengi), o kartais net neturiu tam drąsos... Nežinau kodėl, nors mes 10 metų praleidom kartu.
Kaskart prieš susitikdama su Tavimi jaudinuosi kaip maža mergaitė, einanti į pirmą pasimatymą – širdis pradeda smarkiai plakti, rankos drebėti, o mintys... Net nežinau kur. Tiesiog tada, kai pamatau Tave, noriu tik apkabinti, pabučiuoti, pasakyti, kaip stipriai Tave myliu, ir niekada nepaleisti, o visa kita aplinkui tuo metu tarsi nebeegzistuoja...
Deja, Tu šaltas kaip ledas ir tai be galo skaudu... Niekada netikėjau, kad kažką galiu taip stipriai mylėti, kol mano gyvenime neatsiradai Tu...
Taip, dariau daug klaidų, bet juk iš klaidų žmonės ir mokosi... Aš jau pasimokiau, tik labai skaudžiai... Visi mes nesame angelai, visi klumpam, bet stojamės ir bandom eiti į priekį. Bet kartais tam, kad atsistotum, reikia mylimo žmogaus rankos...
Tu net neįsivaizduoji, kiek naktų dėl Tavęs nemiegojau, kiek ašarų išliejau, kiek stengiausi. Bet kai pamatai, kad tas, dėl kurio viską darai, to net nevertina, nusvyra rankos. Bet bandai vėl ir vėl...
Kasnakt atsigulusi prisimenu kartu praleistą laiką, viską, kas buvo gražu ir nepakartojama... Tavo veidą, nuostabiai gražias rudas akis (tokias kaip mūsų sūnaus), ilgas blakstienas, duobutę skruoste kai šypsaisi, viliojančias lūpas...
Visaip stengiausi atsikratyti to veriančio skausmo ir pamiršti Tave, bet tai beprasmiška, nes, kaip sakoma, pamiršti tą, kurį myli, tai tas pats, kas prisiminti tą, kurio nepažįsti.
Puikiai žinai, kad myliu Tave beprotiškai, karštai ir galbūt net per daug, bet kitaip negaliu... Nepraeina nė minutės, kad negalvočiau apie Tave, visada esi mano mintyse, svajonėse, sapnuose... Viskas primena Tave – kiekviena daina, kiekvienas filmas, kiekviena knyga.
Labai skaudu, kai mūsų mažiukas klausia, kodėl mes ne kartu. Prašo, kad būtume visi drauge, o aš net nežinau, ką jam atsakyti. Sunku matyti vaiko ašaras ir girdėti tik vienintelį norą – kad būtume kartu. Juk vaikui reikia ir tėčio, ir mamos... Myliu Jus abu labiau už gyvenimą.
Aš jau supratau, kas ir kodėl buvo ne taip ir, manau, Tu taip pat. Savo klaidų aš nebekartočiau niekada, aš tik noriu būti šalia Tavęs, šalia mūsų vaikučio, rūpintis Jumis, mylėti, saugoti, nes tik Tu ir vaikiukas esate man patys brangiausi gyvenime. Prašau, nebeskaudink mūsų ir nedaryk klaidų, dėl kurių vėliau tektų gailėtis....
Nežinau, ar sakyti „sveikinu“, ar „užjaučiu“. Bet su 8 metukų vestuvių sukaktim.