Vienu ar kitu atveju, bręsdama susidūriau su tokia problema, kad visi vyrai atrodė geri. O su tokiu požiūriu toli niekas neina, kitaip sakant. Mane vadindavo tobula žmona, bet draugą susirasti buvo bėda. Supratusi mano sielvartą, draugė pasiūlė užsiregistruoti pažinčių svetainėje, nes ir pati ten dažnai lankydavosi. Užsiregistravusi ten, pamačiau platų vyrišką kontingentą: nuo tinginių bedarbių iki televizijose dirbančių žmonių. Nuo visiškų plevėsų iki rimtuolių.
Kadangi esu pakankamai išvaizdi – jie puldavo kaip skėriai. Visokių yra, visokių reikia, pamanydavau. Kadangi, studentavimo laikais visuomet trūkdavo pinigų, nes tėvų duodamų pinigų kartais vos užtekdavo pragyventi, tad vasaromis ar švenčių laikotarpiu stengdavausi padirbėt, kad jų užsidirbti. Ir šį sykį reikėjo jų.
Kaip tik susirašinėjau su vyresniu vyru, kuris prisistatė, kaip 37 metų Jonas, berods. Nuotrauka buvo maža, su akiniais. Sako, aš tau galiu padėt susirast darbą, susitikim. Pagalvojau, kodėl gi ne?
Vyriškis atvažiavo manęs pasiimti. Jo džipas buvo smėlio spalvos. Pasiūlė aplankyti Kauno marias, ramiai pasišnekėti. Gal ir nebloga idėja, tik porą kart ten buvau, nors ilgus metus gyvenau Kaune. Mes važiavom važiavom, bet mano įsivaizduojamos marios atrodė visai ne taip, kaip jos atrodo realybėje. Mes įsukome į kažkokius krūmynus, šabakštynus. Tiesą sakant, tikrai išsigandau. Dabar tai bus!
Bėgti greitai nemoku, bėgikė kaip suprantant iš manęs nekokia. Savigynai visuomet naudoju protą, atsiribojimą. Kaip ir buvo galima tikėtis, vyriškis nukreipė temą apie seksą. Siūlė, kad turėčiau elgtis kaip kekšė: permiegoti su vaikinu ir jį palikti jam nespėjus susigaudyti, kas atsitiko. Kitaip tariant – miegoti su visais, o sakyti, kad turėjau tik 5.
Perskaičius tarp eilučių – ir su juo, žinoma. Na, deja, ne mano stilius. Kalbą tęsė tuo, kad man seksas, jo požiūriu, yra per daug svarbus, ir jei jį sureikšminsiu, ir nemiegosiu su bet kuo – blogai, mane būtinai kas nors įskaudins ir paliks.
Nieko su seksu nepešus, jam užkliuvo paukštis medyje tupintis prieš automobilį: štai, gyvūno negalėčiau nužudyt, gyvūnai nekalti tokie. O žmogų tai galėčiau. Aš turiu šautuvą automobilyje, gal nori pašaudyt?
Tą akimirką man nutirpo ir rankytės, ir kojytės. Kažkoks neprognozuojamas jis. Nėriau iš ten kaip į uodegą pakirpta būčiau. Paprašiau, kad paleistų mane prie parduotuvės. Apie darbą nieko neužsiminė, bet pasiūlė susitikti dar kartą. Aišku, mes daugiau nebendravom. Bet pamoka buvo viena iš geresnių mano gyvenime.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
