Prieš 10 metų nušalau veido odą. Gal kas tą patyrė ir žino, ką reiškia nušalti veidą. Veidas nei iš šio, nei iš to užsidega ir raudonas išlieka 2 valandas, ypač kai lauke šalta, o įėjus į šiltą patalpą raudonis išpila per kelias minutes.
Mano darbo viršininkė, pastebėjusi tai, visiems apskelbė, kad aš esu gerianti, alkoholikė ir t.t. Na ir prasidėjo... Apkalbos pasklido po visą darbovietę. Kokių tik juokelių, užgauliojimų, paskalų neprisiklausiau.
Po darbo man išėjus namo, bendradarbiai ateidavo ir ieškodavo mano kabinete alkoholio, tikrindavo stalčius, ar neguli butelis kur įkištas, o vieną kartą bendradarbė, ištaikiusi momentą, kai aš išėjau į kitą kabinetą, net išdrįso patikrinti mano rankinę, gal ten ras butelį.
Visi mano aiškinimai ir pasiaškinimai neįtikindavo bendradarbių ir sukeldavo dar didesnę apkalbų ir juokelių bangą.
Kai atsiprašydavau iš darbo kelioms valandoms, nes man reikėdavo vykti pas gydytojus, vieną kartą atsiuntė net „seklį“ – bendradarbę patikrinti, ką aš veikiu. Ta nabagė, gavusi įsakymą, suplukusi lakstė po poliklinikos koridorius ir ieškojo manęs, kur aš esu ir ką veikiu, o gal geriu? Ir čia tik keli epizodai, o buvo jų kasdien ir vis kitokių.
Po to kalbos pasiekė ir mano gyvenamąją vietą. O gyvenu aš kaime ir čia visi apie vieni kitus „žino“ tarsi apie prekes vitrinoje. Ir prasidėjo... Pasidariau alkoholike ir čia... Susitikusios kaimo moterys prikišusios nosis uostydavo – o gal prisigėrusi? Ir vis nesuprasdavo, ką aš begerianti, kad nėra jokio alkoholio kvapo.
Už nugaros vis išgirsdavau juokelius: „Žiūrėk, vėl raudona, girta.“ Nustojo sveikintis, kalbėti, o kartą autobuse net uždraudė atsisėsti šalia, mat esu alkoholikė ir negarbė sėdėti šalia alkoholikės. Kaimynai pradėjo sekti, kada aš eisiu svyruodama.
Rudenį visą dieną suplukusi roviau runkelius, tai kaimynė pamačiusi mane raudonu veidu, sušuko: „Žiūrėkit, ir vėl girta, visa raudona“. Kartais į tai nekreipiu dėmesio arba stengiuosi nekreipti, o kartais labai skauda, labai skauda. Atsiribojau nuo visų, nes aš jau pavargau – fiziškai ir morališkai. Pavargau klausytis tų juokelių už nugaros, tų uostymų, tų prikištų nosių. Tapau kalta be kaltės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
