Turėjau keistis pats, bet tu ir taip mane keitei, keitei į gerąją pusę. Aš to nepastebėjau, o gal per mažai leidausi keičiamas.
Tu lydėjai mane visur ir visada. Aš buvau laimingas kaip vaikas, kad mes kartu renkam sėklas, skinam žiedus ar pliurpiam apie nieką. Tavo rankose aš radau ramybę.
Tu man patikai, patikai savo būdu, savo charakteriu. Aš daug ko išmokau, daug ką ėmiau suprasti kitaip, nei mąsčiau prieš tai.
Erzindavau tave, sukeldavau pyktį ir neapykantą, bet vis tiek tu mane mylėjai. Savo užsispyrimu ir taisyklėmis skaudinau tave to nesuprasdamas, tačiau dabar, permąstęs savo poelgius, supratau, kokie jie niekingi.
Per savo didybę nepastebėjau, kada nuleidai rankas. Turėjau tuo metu ištiesti tau ranką, bet sugebėjau dar labiau įskaudinti.
Aš stiprus. Aš stiprus, kad galiu pripažinti savo klaidas. Stiprus, kad turiu jėgų rašyti šį laišką.
Lina, aš stiprus. Stiprus, nes pasauliui galiu pasakyti: aš myliu tave, Lina, ir visada mylėsiu. Tu pakeitei mane, tu pakeitei kaip niekas anksčiau nesugebėjo.
Laiško autoriui dovanojame leidyklos „Tyto alba“ išleistą Dr. Sue Johnson knygą „Laikyk mane tvirtai. Septyni pokalbiai apie ilgai trunkančią meilę“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
