Kiekvienas metras, kiekvienas žingsnis žinomas, žinau, kaip užsukt, kiek užsimesti, kam nusišypsoti, su kuo pasisveikint, o kam tyliai špygą parodyti. Neramina danų bažnyčia, kuri užsisakė pristatymą šeštai ryto.
Nesitiki, kad jie taip anksti atsikels. Į kiemą įvažiuoti neįmanoma, o gatvėje prie Regento parko, Anglijos simbolis - dvigubos geltonos linijos, „baisūs“ ženklai ir užrašas „Not loading any time“. Ten net negalima sustoti Kristaus kraujo gurkštelti, o mes kas kartą po valandą dėžutes su šventu tėvu į kleboniją nešiojame.
Dangaus atstovai žemėje nori valgyti kaip ir visi. Sakiau, kad „nufotkins“, ar „bilietą“ priklijuos, bet nekreipia dėmesio. Užsigrūdinęs tėvelis. Pakelia akis į dangų ir sako: „Viskam dievo valia. Susimokame ir toliau meldžiamės“. Ir mano porą „bilietų“ apmokėjo. Tikriausiai dėl tų šventų namų nesimiega. Neramu, ar bus taip anksti parapijiečius prikėlęs, nes šį kartą teks daug nešioti.
Taip nebeužmigęs ir keliuosi. Kava, naktinis sumuštinis ir pirmyn. Pirmas, antras, trečias... klebonas nepavedė – surinko jaunas davatkytės su davatkiukais, ketvirtas... Centras baigtas, tolyn į pakraščius. Pusryčiam sausa bandelė, pietus nėra kada pavalgyti ir nėra kur sustoti. Septintas, aštuntas, devintas – viskas. Šios dienos planas įvykdytas.
Lekiu į „Billingsgate“. Pati mieliausia vieta visame Londone. Leidžia stovėti, nakvoti, nemokamas dušas ir WC. Nuvargęs, susinervinęs, „visas piktas“ sėdžiu sukėlęs kojas ant vairo. Nerandu jėgų net nueiti nusiprausti. Ir taip beveik kasdien. Prabundu iš karto darbe, baigiu darbą – iš karto namie. Per vidurį virtuvė, dešinėje svetainė, kairėje darbo vieta, už nugaros miegamasis. Viskas dviejuose kvadratiniuose metruose.
Fantastika paverčianti homosapiens į driversapiens. Nesuprantu, kodėl esu piktas. Tikriausiai piktas dėl to, kad piktas ne dėl ko.
Reikėjo gerai mokytis, gal šalia prezidentės sėdėčiau ar bent per Sausio 13-ąją pašūkaučiau, kalbą kokią išrėžčiau. Gal kas nors būtų pastebėjęs ir pasiūlęs tautos išrinktuoju dirbti. Nepastebėjo.
Su autobuso vairuotoju tyliai, laikydami rankose armatūros strypus, visą naktį prie durų atstovėjome, o po to namo paleido. Kaip ir daugelis, tyliai pareigą atlikome ir toliau kilometrus „griaužti“ nuėjome, palikę pergalės vaisius rėksniams.
Čiumpu „skypephoną“. Žmona – „žalia“. Skambinu.
– Labas. Na kas naujo?,– užduodu seną nuvalkiotą klausimą.
– Labas. Nieko, tas pats per tą patį,– išgirstu įprastą atsakymą.
Nors padainuotų kokį kartą vietoje „Labas“. Dar nepradėjus toliau kalbėti, suima nervai... Nežinau, ką klausti, ką sakyti. Kasdien skambinamės ir kasdien nieko naujo. Vaikai dideli, namas stovi, medis pasodintas. Tik kreditas kabo ir laukia kada man hemorojus išlįs. Tylime.
– Pavasarį grįši?
– Ne. Reikia varyti.
– Stogas pavažiuos nuo to varymo. Jau dabar nebeįmanoma susišnekėti. Piktas kaip širšė.
Taip, piktas. Nes atrodo, kad tik vienas dirbu, vienas viskuo rūpinuosi, o paminklo niekas nepastato. Žvilgteliu į kalendorių ir suprantu, kad ne paminkle reikalas. Trečias mėnuo narve, be teisės jį palikti. Net numirti negaliu. Baisu, kai pagalvoji, kiek problemų. Mašina, krovinys, dokumentai, pilni bakai kuro, o aplink visi tik ir „laukia“, kada mašina be priežiūros liks.
Kol kas nors savas atvyks paimti – nieko neberas. Pikta dėl to visko. O gal nepikta. Net nebežinau. Pirmi du mėnesiai lengvai praslysta, trečias pereinamasis. Viskas blogai. Vanduo duše per karštas, lova per kieta, kabina per maža, kelias per siauras. Pradedi amerikietiškai lieti stresą. Rėki ir kaišioji pirštus į visas skyles. Laimei „skypephonas“ akių neturi – apaktų.
– Dukra draugą susirado,– pasako pagaliau.
Na, nors viena naujiena. Įjungiu tardymo mašiną, kas toks, iš kur, ne pijokas, ne veltėdis, kas tėvai ir kur gyvena. Atsakymas trumpas ir pribloškiantis.
– Tu jį pažįsti. Su ja nuo darželio iki pat abitūros kartu. Buvo kažkur dingęs ir staiga, kaip Pilypas iš pupų lauko, iššoko ir pasakė, kad myli.
Nepamenu jos draugų, bet kai pasako pavardę, prisimenu ir pravardę – Kulšis. Vardas nieko, Sauliukas, pravardė – aš nekaltas, nedaug nukrypau nuo originalios pavardės, bet svarbu ne veltėdis ir gerai pažįstamas. Kaip savą galėsiu pabarti ir į kampą pastatyti. Svetimas gali į nosį užmesti.
Pagaliau atsiranda tema pokalbiui. Ką veikia, kur vaikšto.
Vieną dieną sužinau, kad atsikraustė pas mus. Suima laukinis pyktis, kad be mano žinios ir leidimo. Nesvarbu, kad suaugę, bet namas tai mano. Kiek nurimstu pagalvojęs, kad gyvenant užmiestyje rimtas vyras namie reikalingas, nes sūnus dar tik abiturientas ir silpnas ūkiniuose reikaluose, nes mieste augo.
– Lodorius, pažadukas ir chamas tas Sauliukas,– pareiškia praėjus mėnesiui ir pasakoja apie jį viską. Skaudžiausia manajai, kad dukra jį labai myli.
Pasiuntu ant žmonos. Negana to, kad atlyginimas tirpsta kaip sniegas, tai jai dar Sauliukas neįtinka. Viskas negerai. Buvo Gintarėlis – negerai, atsirado Sauliukas – vėl negerai. Sūnus panelę parsivedė – vėl netiko. Nepatinka, kad Sauliukas nieko namie nedaro ir nepadeda. O kam. Šiais laikais jei gerai uždirbi gali būti „naminiu lodoriumi“, o jis uoste dirba. Ten blogų nelaiko.
– Meistrą užsisakyk ir Sauliuko neskriausk, – užverdu ir liepiu į vaikų meilės reikalus nesikišti, dukros vaikino negraužti ir numetu „skypephoną“.
Netrukus ateina sąskaita su mėnesio išlaidom ir lietuviškom kainom. Netenku žado. Neturiu moralinės teisės grįžti namo papildomą kartą. Vakare kelios minutės pokalbio ir kiekvienas į savo kampą. Pereinamasis laikotarpis praslinko ir toliau nebeskaičiuoju.
Mažiui ant nosies abitūros egzaminai, dukrai – darbas, namai ir Sauliukas. Nieko naujo. Skundėsi manoji, kad jaunieji visai atsiskyrė. Pavalgo ir drybso abu savo kambaryje. Rozetę prisukti teko berniukų iš darbo prašyti.
Jaučiu kaip jai sunku, bet ir man ne lengviau. Kas metai vis sunkiau. Senoji gvardija, užgrūdinta MAZ'ų, sensta. Nuolat suirzęs ir pats nežinau ko noriu. Gal sergu? O gal hormonai audras kelia? Nebe tas amžius jiems siausti, bet nusiperku kažkokių vaistų. Graži dėžutė, ant jos viršelio graži mergaitė saldžiai miega. Geriu dvigubą dozę, bet nepadeda. Mergaitė piešta, vaistai netikri ir tikriausiai ne man skirti.
Nesigilinu, bet veltui išmesti keli svarai sukelia pyktį. Puolu į internetą ieškoti savo ligos. Kelių baisiausių ligų simptomus atrandu pas save, tik cholera neprikibo. Viską sudedu į vieną ir net išsižioju supratęs, kad mano liga labai panaši į klimaksą.
Negi Londono centre pasigavau! Pasiuntu ant viso pasaulio. Pas gyvas svetimas nevaikštau, o internetinės ligų neplatina. Pikta. Išeinu pasivaikščioti apie savo gyvenimą. Septyniolika metrų į galą, du su puse kairėn. Septyniolika pirmyn, du su puse vėl kairėn ir šmurkšt į narvą makaronų virti.
Taip pavargstu, kad net skaipą atjungiu. Vakar mano „liga“ žmonai kažką pikto pasakė, šiandien tegul pailsi. Privalgęs atsigulu, bet pajuntu, kad kažkoks hormonas nemiega. Įlendu į pažinčių puslapį. Reikia susirasti kokią vyriškų ligų specialistę. Studijuoju sąrašą. Visos gražios, tyros, darbščios, patyrusios, puikios šeimininkės, mokančios virti cepelinus ir ištikimos iki galo. Kaip dorybės mugėje, tik lentynos įtartinai pilnos.
Žvalgausi. Jaunas atmetu. Neužteks sveikatos bei finansų ir neaišku, kas anksčiau pasibaigs. Vyresnės protingos – vedusių nenori. Nori vyro iki grabo lentos. Belieka senutes masažuoti, kad į karstą giminėms lengviau būt įguldyti. Fu, kaip vulgaru.
Išjungiu kompą ir pažiūriu į laikrodį. Jau gerokai po angliško vidurnakčio. Žvilgteliu per langą, bet senutės naktimis nevaikšto. Atsidustu ir, supykęs ant realybės, pagaliau užmiegu.
Bekariaudamas su savimi ir su visa Anglija, nepastebiu, kaip ateina vasara. „Kabinetas“ per dieną taip įkaista, kad ataušta tik paryčiais, kai prasideda darbo diena. Neįmanoma nei valgyt virti, nei miegoti. Graužiu šaltą maistą ir laukiu vėsesnių dienų.
„Skypephonas“ vasarą šnekesnis. Brangioji tai darže pasikapsto, tai kažkur išvažiuoja, tai kokie svečiai aplanko. Vis yra ką papasakoti, bet apie Sauliuką nenoriai kalba. Nepatinka jis jai, o man iš toli atrodo geras.
Vieną rytą atsikėlęs neberandu kelnių, kojinių ir batų geležiniais galais. Negi draugė iš kompo pavogė! Nesąmonė, tokių kompų dar nesukūrė. Negaliu susikaupt. Ieškau salone, darbo kambaryje, virtuvėje ir net po miegamąjį pasirausiu. Galima būtų vienom trumpikėm atidirbti dieną, bet Anglijoje be batų su geležinėm nosim net išlipti ant rato pasysioti negalima.
Žvilgteliu į kalendorių ir pasidaro viskas aišku. Liepos vidurys, paskutinė tremties savaitė, galva suvokia tik vairą ir jo paskirtį, kitkas sunkiai bevaldoma ir suvokiama. Drąsiai basas lipu lauk ir prie rato. Atlikęs gamtinį reikalą, randu lauke batus, kojines ir kelnes. Po sunkios karštos dienos lauke buvau palikęs, kad prasivėdintų. Billingsgatėje galima. Čia niekas nedingsta.
Žvilgteliu į žvaigždėtą dangų ir pamatau, kaip mane – seną, kvailą ir ligotą – vaikai įsimetę į Grįžulo ratus veža kažkur priduot. Jau geriau kur nors staigiai ir netikėtai, tik ne patvoryje, negu kaip maišui sėdėti ratukuose. Nusipurtau, įkvepiu gaivaus oro, sklindančio nuo žuvų turgaus, ir pradedu galvoti apie kelionę namo.
Jei įprasto gyvenimo dienos visos lenda po kvadratine šaknimi ir stebėtinai greitai mažėja, tai ant paskutinės savaitės užšoka kvadratas ir jos pasidaro nerealiai ilgos. Gerai, kad ir matematikos dėsniuose yra ribos, todėl išaušta diena, kada sušunku ant viso Londono centro:
– Namo, namo, namo!
Pamojuoju Karališkajam gulagui, neriu į Euro tunelį ir lekiu žemynu link namų. Kilometrų neskaičiuoju, nes pagal laiką žinau, kada kur būsiu, kada į keltą ir kada bučiuosiu gimtą žemę. Net sudrebu, kai pamatau skambantį telefoną ir didžiojo stratego Kimo numerį. Neatsiliepti negaliu. Jis kompe mato, kad mašina važiuoja, reiškia gyvas. Atsiliepiu ir tyliu.
Jis pasidžiaugia, kad važiuoju atostogų, paklausia kur jas praleisiu, linki gerai pailsėti ir lyg tarp kitko pasako, kad Roterdame manęs laukia pakrauta priekaba tik su dvylika klientų Londone. Noriu riktelėti kažkokį piktą žodį, bet jis kaip didžiausią paslaptį pasako „pati Karalienė pageidavo, kad šį krovinį „badaujančiam Londono centrui“ išdalintum tu ir tik tu“.
Karalienę gerbiu ir myliu, nors gyvai niekada nemačiau. Piktas grįžtu atgal. Tik po savaitės išsiveržiu iš apsupimo, aplankau kiekvienam vairuotojui šventas „Aldi“, „Lidl“, priperku maišą saldainių, šokoladų ir skaičiuoju paskutines valandas iki uosto.
Namai. Jie visur namai. Dingo ligos, stresai, kilometrai ir kompiuteris. Sauliukas kaip šilkinis. Kaip ir aš – negeria, nerūko ir labai mėgsta saldumynus. Net baltą šokoladą, kuris niekam iš namiškių nepatiko, prarijo nekramtęs. Geras atrodo vyras, bet patyrusia nosimi jaučiu kažką negero. Nutylėjau, negi trumpų atostogų metu ieškosi sliekų ten kur jų neturėtu būti.
Atostogos. Kas gali būti mieliau už lietuvišką mišką, grybą, uogą ir užkibusį karpį? Moterys grybauja, uogauja, vyrai žuvį traukia. Poilsinės šeimininkas pasirūpina, kad žuvys iškišusios galvas lauktų mūsų kabliukų. Sauliukas geras žvejys, bet mėgsta pasigirti. Ką padarysi, visi vyrai tokie.
Atostogos pralekia kaip viena diena. Visus namų kampus nespėjau apeiti, o jau pabaiga. Trys savaitės meilės, laimės, džiaugsmo ir vėl kraustausi į savo „kabinetą“. Visi padeda. Kepa, verda, pakuoja, kad tik ilgiau maitinčiausi naminiu maistu. Net Sauliukas padovanojo kvapus į mašiną. Bučkis, slapta žmonos ašara ir vėl į trasą iki Kalėdų. Lengva išvažiuoti, kai palieki visus laimingus ir kiekvieną pastatytą į paties paskirtą kampą.
Savo ir žmonos gimtadienį švenčiu pakrūmėje. Aš, „skypephonas“ ir brangioji prie kompo. Valgom tortą, geriam kavą ir linkime vienas kitam tvirtų nervų. O jų labai reikia, man čia, brangiajai namie, nes Sauliukas iššoko iš jam paskirto kampo ir pradėjo jaustis šeimininku mano namuose.
Žmona vis labiau skundžiasi Sauliuku, bet dukra jį užstoja, nes myli. Nenoriu kištis į šiuolaikinę meilę, nes jos nesuprantu. Mes ne taip gyvenome ir ne taip mylėjome. Kenčiu tradicines savo kančias Londone, žmona namuose. Dirbu sukandęs dantis, o kai nebeįmanoma kentėti, lieju pyktį ant Big Beno, kad jį reikia apvažinėti, o nėra tunelio per jo vidurį.
Kalėdos ir strategui Kimui Kalėdos. Paleidžia, neužlaiko nė dienos, nes karalienė dėl manęs žadėjo papasninkauti. Nulenkiu galvą prieš ją ir lekiu namo tvarkos daryti. Lauktuvės gausios. Kalėdinės. Ir net Sauliuko pamėgtą baltą šokoladą nuperku.
Žmona, pamačiusi jį susiraukia, ir padeda atskirai. Guodžiasi, verkia, dukros gaila. Aklai įsimylėjo ir nemato, kad jis ne jai skirtas. Kiek galiu raminu ir ruošiame Kūčių stalą. Dukra padeda mamai, o Sauliukas pasakoja man, koks jis didelis viršininkas uoste ir kaip jo visi bijo, nes jo tėvas dar didesnis viršininkas.
Prieš pat sėdant prie stalo, Sauliukas apsirengia ir, pasakęs, kad jį iškvietė į darbą, palikęs visus, išeina. Pasiuntu taip, kad net Kristus ant stalo su visu kryžium pašoka. Dukra isteriškai gina savo meilę.
– Uostas – tai ne kokia ten tavo Londono „Billingsgate“, o rimta kontora, o jį kaip gerą specialistą dažnai iškviečia,– rėžia dukra. Aš į garažą, žmona į virtuvę, dukra į savo kambarį. Vaiko gaila, bet ir Kulšio nebenoriu matyti. Man tai kas, išvažiuosiu ir nematysiu, kas čia dedasi, bet žmonai kaip reikės tokioje aplinkoje gyventi. Pačiumpu kirvį ir išeinu į kiemą kapoti dar nuo vasaros pamestą storą kaladę.
Pyktis – galingas variklis, o beprotybė – geras kuras jam. Kapoju ir vis užmetu akį į gražią kaimynę, kuri paklaikusiom akim žiūri per tvorą. Nori kažką sakyti, bet supranta, kad ne laiku išėjo, ir dingsta.
Per Naujus metus dukra su Kulšiu iškeliauja pas draugus. Įtampa kiek atslūgsta.
Nesulaukęs Sauliuko su dukra, iškart po Naujųjų išvažiuoju. Nuotaika slogi, žmona pajuodusi, bet bankui nerūpi šeimyninės problemos. Reikia kalti pinigą. Žvirbliui, kuris nieko nedirba ir tai žiemą sunku, o ką bekalbėti apie dirbančius. Sniegas, šaltis tiek čia, tiek Tėvynėje.
Sauliukas pradeda karaliauti, o dukra pradeda įtarti, kad iškvietimai į darbą ne visada atitinka tikrovę, bet tyli, nes myli ir didžiuojasi juo. Man prie tų visų rūpesčių prisidėjo darbinės problemos. Tai padanga, tai krovinys ar kitoks iš krūmų iššokęs ir transportui kenkiantis velniukas. Kartais užeina toks pyktis, kad norisi sustoti viduryje Londono ir, užlipus ant priekabos stogo, užtraukti „Marselietę“.
Anglai tolerantiški tokiems bepročiams. Vieni paplotų, o kiti kantriai stovėtų kamštyje, nesuvokdami tikrosios koncerto priežasties, todėl laikau tą pyktį savyje ir laukiu, kada jis išsiverš. Išsiveržė lyg ugnikalnis.
Ankstyvą pavasarį žmona pranešė, kad vasarą vestuvės. Sauliukas nusprendė savo pavardę padovanoti mano dukrai, padavė pareiškimus, paskyrė datą ir pradėjo planuoti.
Sušlubavo sveikata. Pirmąkart pavėlavau į Smitfieldą, tiksliau tą rytą iš „Billingsgates“ neišvažiavau. Kimas, nieko net neklausęs, liepė pailsėti ir perplanavo viską kitai dienai. Senoji gvardija žūva, bet nepasiduoda.
Pailsėjęs parą, vėl pirmyn, bet nusprendžiu grįžti pavasarį daktarui pasirodyti. Žmona labai apsidžiaugė. Tikisi, kad dukrą atkalbėsiu, o aš nesitikiu, nes ji tokia pat užsispyrusi kaip ir aš. Žemaičiai.
Apima apatija, net kažkokia ramybė. Karas tarp senos kartos ir jaunos praloštas. Suku tuos pačius ratus, nebevartau pažinčių puslapių ir net ant anglo nebepykstu, kai tas šliaužia prieš nosį. Kantriai velkuosi iš paskos iki vėlyvo pavasario.
Sprogo!!!
Ne, ne Big Benas, bet „skypephonas“. Kulšis pareiškė, kad mano dukros nebemyli, susikrovė savo turtą į „Aldi“ maišelį ir išėjo. Užlipau ant priekabos stogo ir ant visos Bilingsgatės užraukiau internacionalą. Nežinau, kodėl būtent jį.
Darbuotojai paplojo, apsauginiai mandagiai paprašė nulipti, o kolega atnešė alaus. Pagaliau pamačiau, koks tas Londonas žalias ir gražus miestas su savo Big Benu, gausybe parkų, nuostabių pastatų, gatvių ir žmonių. Praleidžiu senutę, nusišypsau mergaitei, linkteliu policininkui. Tikra pasaulio sostinė.
Pasijutau laimingu, truputį prisidėjęs prie to, kad joje gyvenantys žmonės laiku gautų šviežio maisto, o karalienei nereiktų pasninkauti. Malonus jausmas.
Norisi kažką gera padaryti ar kam nors malonų žodį pasakyti. Prie parduotuvės vaikinai mašinos negalėjo užvesti. Neprašomas priėjau ir su malonumu jiems padėjau. Siūlė dešimt svarų. Neėmiau. Juk ne už pinigus, o iš draugiškumo, tai davė maišelį saldainių. Bus mažiams ir dukrai.
Savaitę paraudojusi ir ji pamatė, kad šiame pasaulyje be Kulšio dar yra mama, tėtis, brolis ir daug daug gražių dalykų.
Lekiu namo lyg iš pirmo reiso. Viskas susitvarkė. Ir daktaras leido dar gyventi, jei atsisakysiu saldumynų ir visko, kas nenaudinga. Nepaklausau jo. Geriau trumpiau, bet skaniai, negu ilgai, bet su miežio kruopa už žando.
Vėl kraunuos daiktus. Žmona, dukra kepa, verda, pakuoja, kad tik ilgiau jausčiau savo kabinoje, šaldytuve, skrandyje, o svarbiausia širdyje namus ir savo mielus namiškius.
Iki, aš greitai grįšiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
