Taksistas mažų mažiausiai ką gali padaryti tai trenkti automobilio durelėmis ir nurūkti savais keliais rankoje spausdamas jūsų telefoną. Ir čia viskas pateisinama, nes jūs pats esate žioplas.
Žiopla esu ir aš. Tačiau taksistas, kurį sutikau – visiška priešingybė hiperbolizuotam šios profesijos atstovo paveikslui, kurį aišku, kad pagražinau.
Prieš kelias dienas buvo vieno iš draugų gimtadienis, vakarop kartu su kitais bičiuliais nusprendėme nuvažiuoti jį pasveikinti. Nupirkome „auksinę žuvelę“, didelį kaspiną, prie namų išsikvietėme taksi. Įlipusi į taksi ant sėdynės numečiau savo telefoną ir rišau kaspiną ant maišelio, kuriame plaukiojo žuvis.
Kadangi turėjau daug daiktų, kol viską susirinkau, ant taksi sėdynės ir liko gulėti mano telefonas. Pasveikinome draugą, paplepėjome ir po trijų valandų visi ėmėme skirstytis. Čiupt čiupt – kišenėje telefono nėra, rankinėje irgi. Per tris valandas net nepasigedau savo telefono! Pirma mintis – palikau taksi.
Mano vyras surinko telefono numerį, aišku, visi mintyse galvojome, kad jis bus išjungtas, tačiau kitame ragelio gale atsiliepė vyriškas balsas: „Klausau, kur taip ilgai buvote? Laukiau, kol paskambinsite!“.
Atsiliepė taksistas, tris valandas su savimi vežiojęsis mano telefoną. Susitarėme, kad telefoną jis atveš prie mūsų namų. Atvežė, sumokėjome už benziną. Ir aišku, apdovanojome taksistą už radybas. Gausiai. Tik nepaklausėme jo vardo. Bet jūs ir pats žinote, kad esate sąžiningas, tiesa? Ditirambų, ko gero, ir nereikia. Tad ačiū!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
