Esu dainininkė. Kartkartėmis dainuoju renginiuose, stengiuosi kuo rečiau, tačiau tikrai nutinka, kad žmogus tave mato kaip savo vakaro puošmeną, dovaną ar dar kitą atributą (nesupraskite klaidingai, nesakau, kad dainuoti renginiuose „ne lygis“, tiesiog aš to nedarau).
Žmogus esu gana paprastas, didelių reikalavimų neturiu. Svarbiausia turėti vietą pasipuošti, užkąsti, atsigerti ir ramumos prieš pasirodymą (kurios negavus tragedijos nėra).
Taigi, keliaujame į mano labai mylimą Kauną iš Vilniaus. Restoranas, beje, puikus! Aptarnavimas – puikus. Maistas – puikus. Žmonės, kuriuos turėjome nudžiuginti – puikūs ir nudžiuginti. „Tai ko ji čia rašo, jei viskas gerai?“ – paklausite. Atsakysiu. Jau tuoj.
Atvykstame į kiemelį, maloniai paprašome ten stovinčių jaunuolių, kad pakeltų užkardą. Jie tai maloniai padaro, sako, kad per šią pusę nieko nešti negalima. Tebūnie. Po to palydi mus į vidų, žmonės zuja, ruošiasi. Kaip ir visada tokiais atvejais, aš palinksiu dirbantiems žmonėms ir pernelyg stengiuosi jiems nesipainioti po kojomis, susigūžiu rūbinėje ir ruošiuosi. Eidama dainuoti visus kartus nuoširdžiai atsiprašau ponios, pro kurią vis prasmunku, kad maišausi jai.
Renginio metu, kaip jau minėjau, viskas buvo tikrai puiku. Mes nesipainiojome, kur nereikia, tykiai sėdėjome prie baro, niekam, kaip manėme, nesukeldami nepatogumų. Tiesa, kartą dar prasmukau pasidėti šalikėlio, o prieš išeinant stabtelėjau jau visai nurimusioje darbovietėje prie televizoriaus, nes Aistė Lasytė dainavo savo rokenrolą.
Išvykstant pakeliui nieko nesutikau, tad susirinkusi mantą tiesiog pajudėjau durų link. Durų, kurios buvo mikliai užrakintos prieš nosį.
Kadangi durys nuo pačio veiksmo gana toli, pribėgusi pabarbenau. Pamaniusi, kad gal tas, kuris užrakino, negirdi, pabarbenau stipriau. Ir tada – sprogimas! Jauna mergina, greičiausiai dirbanti virtuvėje, tikiu, jog sunkiai, bet, tikėkime, darbas mėgstamas, atidaro duris ir man nespėjus ištarti nė žodžio drebia, cituoju: „Išvis jūs čia kaip namie, varykit iš čia!“
Aš gi atsakau, kad ji labai mandagi, nieko gudresnio nepavyko sukurti užkluptai. O ji sako, jog esą mes labai mandagūs, atvykę net nepasisveikinome. Dar keletas epitetų pažeriama. Atlaikau ir nepereidama prie „tu“ toliau klausiu, kuo ji vardu, o atsakymą gaunu aiškų: „Ne tavo reikalas.“ Gaila, kad negaliu pateikti to viso pokalbio garso įrašo.
Norėjau atsiprašyti tų ponių ir panelių, su kuriomis tą vakarą nepasisveikinome. Gerbdami jūsų darbą, mes pasisveikinome, bet galbūt ne visi išgirdo, kai mes greitai ir tyliai prabėgome. Bet, žinokite, visada pasisveikinti galite jūs. Galbūt tada išvengsite nervinių iškrovų, kurių metu atrodote labai apgailėtinai, po to tokia buvo ir mūsų nuotaika. Kelias minutes. Bet vis dėlto įvykis nemalonus ir vertas būti paviešintas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
