Stovite stotelėje visas toks savimi patenkintas ir pasitikintis. Šalia pastebite nuostabią merginą.
Galvojate: „Užkalbinčiau, bet va – jau turbūt mano autobusas atvažiuoja. Ai, ne mano. Na bet tas kitas turbūt tikrai mano. Bet jei ji įlips į tą patį autobusą, tai jau tikrai užkalbinsiu.“
Įlipo.
„Na, būtų šalia jos laisva vieta, tai jau tikrai...“
Laisva.
„Na, bet tai man jau kitoje stotelėje išlipt… Ech, kaip nesiseka...“ Arba sėdite autobuse. Įlipa pagyvenusi moteris ir atsistoja šalia. Galėtumėte atsistoti ir užleisti vietą, bet ne – sėdite. Teisinatės sau mintyse: „Va, ten priekyje matau tuščią vietą. Nebūtų vietų, tai tikrai užleisčiau. Tikrai, tikrai.“ Pilatės degalus į automobilį. Jau įsipylėte, bet dar geras 5 sekundes kratote nuo pistoleto lašus. Ir, žinoma, teisinatės mintyse: „Aš tai kratau dėl to, kad lašai nenukristų ant kėbulo, kad neišterliotų, ir pan.“
Nė velnio – Jūs kratote, nes esat šykštus ir galvojate, kad jeigu sumokėjote, tai susivarvinsit viską iki paskutinio lašo. Dar nepamirškite žarną kilstelėt, kad joje neliktų.
O pastebėjote, kad keičiant automobilio padangas jau treti metai iš eilės toms pačioms padangoms sakote: „Na šis tai jau tikrai paskutinis sezonas“?
Ir kodėl Jūs visada aiškinatės dėl savo automobilio?
„Ką vairuoji?“
„Opelį… Bet užtat jis mieste tik penkis litrus ryja…“
Nors ir tris – niekam neįdomu. Jūs vėl teisinatės.
Peržvelgiate prabangaus restorano meniu ir pagalvojate: „Nėra skanaus alaus“. Arba: „Senai bulvinių blynų nevalgiau.“
Visiški šykštuoliai mėgsta frazę: „O šiaip cepelinai yra mano mėgstamiausias patiekalas. Jei tiksliau – vienas cepelinas.“ Valgote kažką nesveiko ir sau teisinatės, kad ryt pabėgiosit, pasportuosit, atidirbsit… Nei Jūs bėgiosit, nei sportuosit – rykit sau ramiai ir galvos nesukit.
Skaitot kvailus straipsnius (taip, tokius kaip šis), žiūrit, kas paskutinis „susprogdino seksualumo bombą“, skaitot komentarus ir teisinatės, teisinatės, teisinatės: „Aš neskaitau, man nerūpi, kokie durniai tai gali skaityti?“
Labiausiai iš koto verčiantys Jūsų pareiškimai: „O kas ta Šalčiūtė?“. Arba: „Kas tas Užkalnis?“
Kai reikia tvarkytis kambarius ar plaut indus, tai būtinai bus netinkama diena – buvo daug darbo, Jūs pavargęs ir, aišku, ryt tai jau tikrai būsit laisvas. Vienintelis daiktas, kuris dar stabdo neplautų indų kiekį kriauklėje yra Jūsų čiaupo aukštis.
Jei tik susitinkate su seniai matytais žmonėmis, tai vis vien Jūsų anksčiau ar vėliau paklaus, kur dirbate ar ką veikiate. Ir neduokdie Jūs tuo metu nebūsit vadovas, viršininkas ar prezidentas. Taigi, be abejo, pradėsite teisintis: „Ai, neseniai pakeičiau darbą. Taip, kompanija negirdėta, bet ji lyderė savo sferoje.“ Taip, lūzerių sferoje.
Darbas užkniso, bet Jūs visada randate tinkamą pasiteisinimą – dabar netinkamas laikas, kiti man tiek nemokės, reikės pradėt viską nuo nulio, dabar štilis darbo rinkoje…
„Iš principo“ ignoruojate „Facebook’ą“ ir būtinai tą pabrėžiate pasitaikius progai. Jūsų mėgstama frazė: „O kas tas fajabokas?“
Elgiatės kaip koks referendumo šalininkas, su šakėm bandantis stabdyt traukinį. Ir nesiteisinkit „man to nereikia“, „man patinka gyvas bendravimas“ ir pan. Taip, man irgi patinka. Bet susitikę su draugais vieni žinos, kas su kuo miega, o Jūs tiesiog atrodysit pritvotai, nes nieko nesuprasit.
Jūsų pokalbis su draugais pakrypsta apie keliones, o Jūs nelabai turite ką papasakot. Jūs sakote: „Lietuvoje dar yra ką pamatyt“. Arba: „O man ir Lietuvoje labai gražu.“
Joa? Ir kiek jau Jūs tos Lietuvos matėte? Apart Palangos ir Trakų? Deja, bet tie apie užsienius pasakojantys dažniausiai ir Lietuvos būna matę už Jus kokius 17 kartų daugiau.
Jūs turit realią progą „nueit į kairę“ be didelių pastangų. Bet Jus kažkas stabdo. Jūs teisinatės sau kažkokiom krikščioniškom vertybėm, nors bažnyčioj Jūs paskutinį kartą buvote, kai Jus mama krikštyt nunešus buvo. Gal Jūs ir nesate tas suknistas ir beviltiškas šiukšlintojas, kuris meta viską ant žemės, net nebandydamas akimis surast šiukšlių dėžę, bet anyway. Banano žievė ar ledų pagaliukas pagal Jus yra „ne šiukšlinimas“.
Jau girdžiu pasiteisinimo balsą: „Tai natūralus daiktas, tai greitai suirs“…
C’mon. Kol tai suirs, aš turėsiu pro Jūsų šiukšles praeit gal porą kartų per dieną, gal dešimt kartų per savaitę. O jei tokių „nešiukšlintojų“ aplinkui ne vienas? Ir sėdim visi sau patenkinti tarp šiukšlių. Laukiam, kol suirs.
Svarbiausia – sąžinė rami. Juk pasiteisinom.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
