Kai darbinausi drabužių parduotuvėje (esu studentė ir noriu prisidurti pinigų), negalvojau, kad Kalėdos darbuotojams yra ne malonumas, o tikras pragaras. Nesutikau pardavėjos-konsultantės, kuri džiaugtųsi puošdama parduotuvę kalėdiniais blizgučiais. Gerai dar, kad neverčia dėvėti kokios nors privalomos kalėdinės aprangos – būtų košmaras ištisą dieną vaikščioti su Santa Klauso kepure.
Kasininkėms išvis nervai nelaiko, nes perkantys nuolat prašo padaryti didesnę nuolaidą arba klausia, kada bus didesnės nuolaidos. Jos turi teisintis, kad yra tik pardavėjos, nors, manau, jei ir galėtų, nedarytų tos nuolaidos, nes iš veidų aišku, kad pirkėjas ne pinigų neturi, o išsidirbinėja.
Dirbu salėje. Kartais irgi esu ant ribos – ypatingai tada, kai moterys atsineša vyriškus megztinius ir klausia: „Ar galite patarti, ar vyrui tai tiks?“ Apsimetu, kad susidomėjau jos vyru, klausinėju, kokios spalvos jam patinka, aukštas jis ar žemas, storas ar plonas. Bet širdyje norisi pasiųsti jas ant trijų raidžių.
Negi jų vyrai tokie kvaili, kad patys neišsirenka megztinio? Geriau jau padovanotų pinigų. Bet turbūt pačios nedirba ir dovanas perka už vyro pinigus.
Nesidomiu politika, bet pastebiu, kad tikrai kažkas darosi dėl to karo Ukrainoje. Kai darbinausi, sakiau, kad puikiai moku rusiškai, bet iš tikrųjų taip nėra. Būna, kad klientai kreipiasi rusiškai, o atsakau lietuviškai – suprantu, bet negaliu atsakyti. Pastebėjau, kad dabar vis daugiau tokių, kurie tiesiog reikalauja bendrauti rusiškai, nors man atrodo, kad supranta ir lietuvių kalbą.
Mūsų kolektyvas neblogas, kai paskausta kojas, galiu paprašyt, kad kita pabūtų už mane, o tada einu į kambariuką, pritupiu pailsinti kojas. Kai stovi dvylika valandų ant kojų, jos tinsta – visai nesvarbu, kad aš dar jauna.
Per dieną du kartus darom penkiolikos minučių pertraukėles kavytės atsigert. Kitur blogiau – pamato vadovė besiilsint, iškart išlieja visas savo emocijas. Girdėjau pasakojant, kad kai kurie vadovai personalą gąsdina su slaptais pirkėjais, tai vargšės pardavėjos puola visiems padėti – reikia nereikia.
Norėčiau dirbti mažoje parduotuvėje, kur pardavėja pati sau šeimininkė. Ten būtų laiko ne tik prisėst, bet ir parašinėt „feisbuke“. Kai kurios moterys sako, kad dirbti vienai labai nuobodu, bet tik ne man, aš jau rasčiau kuo užsiimti. Deja, negaliu to suderinti su universitetu. Ir dabar sunku – nors grafiką sudarinėjam kartu su kolektyvu, jei reikia visą dieną prabūti paskaitose, imu „išeigines“, o paskui tenka tas „išeigines“ atidirbt.
Tris dienas dirbu, dvi laisvos. Tik kartais reikia pradirbt daugiau negu dvylika valandų. Kai vakare parduotuvę uždarom, dar tenka bent valandą pasikrapštyti, kad salėje ir vitrinose viskas būtų čiki. Parduotuvei gavus naują prekių siuntą, pirštus skauda nuo „pypsiukų“ dėjimo.
Su siaubu laukiu, kada prasidės didysis kalėdinis išpardavimas – tada žmonės mėtys rūbus, kur papuola, ištisai teks viską lankstyti, dėlioti, grąžinti į vietą.
Mielos moterys, ar jūs žinote, kad kosmetikos parduotuvių konsultantės kenčia nuo galvos skausmo, nes ištisai turi kvėpuoti chemija? Ar žinot, kaip sunku batų parduotuvėse lakstyti iš sandėlio į salę, atnešinėjant vis naujus batų numerius – dažniausiai dėl to, jog klientas nori „tiesiog pasižiūrėti“?
Labai norėčiau, kad žmonės suprastų, kaip pardavėjoms per šventes sunku. Užtektų šypsenos, ir darbo diena praskaidrėtų. Mes, konsultantės, juk privalome šypsotis, tačiau tikra šypsena atsiranda tik tada, kai klientas tave laiko žmogumi.
Įsivaizduokite, kaip mes turime jaustis, kai visi aplink perka brangiems žmonėms dovanas, o į mus žiūri kaip į robotus? Kaip jūs jaustumėtės?
Per Kalėdas tikiuosi spėti artimiesiems ką nors numegzti. Noriu dovanoti tai, į ką įdėjau savo energijos, o ne beveidį daiktą iš prekybos centro. Manau, daug geriau padovanoti savadarbį šaliką negu megztinį, kuris gali ir nepatikti.
Gerai, kad dabar madinga kartu su dovana įdėti ir čekį – tada galima pasikeisti ar grąžinti. Beje, man atrodo, kad būtent dėl to, kad žmonės nespėtų pasikeisti ar grąžinti dovanotų daiktų, prekybos centrai taip anksti pradeda švęsti Kalėdas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
