Mažiukas buvo labai dažnai sergantis, visiškai be imuniteto. Grūdinau, kiek galėjau, bet kad neįmanoma grūdint - išleidi šaltesnę dieną į lauką žaisti, pakvėpuot grynu oru ir „užsigrūdinti“, o po valandos jau varva nosis ir kosulys kimba. Ir alergiškas viskam buvo, virškinimas blogas.
Labai juo rūpinausi ir žolelėm įvairiomis bandžiau gydyti, ir vaistus pirkdavau, ir pas specialistus vedžiojau. Kažkaip po truputį išlipo iš to, paauglystėje rečiau susirgdavo.
Jis buvo labai jautrus, trapus berniukas. Mokykloje tylus, mokėsi visą laiką labai gerai, didžiavausi. Tik draugų neturėjo daug - vienas tik draugas, irgi tylenis, kartais į svečius ateidavo. Užtat augdamas labai man padėjo. Nė karto nesu pirkinių krepšių iš krautuvės viena nešus - visada kartu pirktis eidavom.
Nei vieno vakaro nesu viena liūdėjus prie televizoriaus: dauguma draugių skundėsi, kad jų vaikai paauglytėje namo tik panakčiais parsiranda, o mes kartu tai filmą, tai dainų koncertą pažiūrėdavom. Buvo idealus vaikas. Ir jokių vyrų draugų man iš esmės irgi nereikėjo: išsiauginau sau ir pagalbą, ir užtarimą, ir vyrišką nuomonę. Viską galėdavau pasisakyt, gerai patardavo.
Kai įstojo į universitetą labai didžiavausi, bet su tuo viskas ir keistis pradėjo. Pasikeitęs vaiko gyvenimo būdas buvo man kaip šioks toks smūgis. Visą gyvenimą, devyniolika metų pažinojau jį vienokį, bendravimas buvo vienoks, o staiga, pastudijavo kelis mėnesius ir pasidarė kitoks.
Dažniau iš namų išeidavo, grįždavo kartais ir su „alaus kvapu“. Atsirado draugų, kažkokie savanoriavimai. Džiaugiausi, kad veiklos turi, bet jaučiau, kad kažkas ne taip, kažkaip atitolom. Labai stengiausi priprast prie to, prie pasikeitimų. Po truputį prisitaikiau ir nepaisant, kad rečiau namie būdavo, išlaikėm tam tikras tradicijas: filmas penktadienio vakare, dainų koncertas per televiziją šeštadienio vakare, bažnyčia ir pietūs sekmadienį, apsipirkimas savaitei pirmadienį. Tas truko kelis metus, jau visai prisitaikiau. O šią vasarą, jau pabaigus ketvirtą kursą, staiga atsirado mergina.
Iš čia ir visos problemos. Susipažino per festivalį (į kuriuos irgi nepritariau niekad, kad važiuotų - iš tų pat draugių vaikų žinau, kad visi ten geria, ir aplinka įtartina), nuo tada neatsiskiria. Grįžta namo tik daiktų pasikeisti. Kai paklausiau, kaip maitinasi, tai irgi tragedija - pusfabrikačius perka ir pagamintas salotas, kartais kokius indiškus marmalus kepasi abudu.
Nė karto negirdėjau, kad ji, kaip priklauso, kažką pagamintų jam ar pasirūpintų. Nepastebėjau ir niekaip kitaip, kad jam pagelbėtų - laksto pati su darbais kūrybiniais visokiais, rūpinasi „savo karjera“. Esu iš dalies dėkinga, kad bent neplanuoja kol kas apsivesti ar vaikų turėt - bet vėlgi, ar čia normalu? Tąsytis be tikslo kartu? Nuomojasi palėpėj kažkokioj kambarį ir ten jisai nakvoja pas ją. Ir gerai.
O dabar esu tokioj situacijoj, kad nežinau, ką galiu pakeisti. Ta jo „panelė“ sugalvojo keliauti į užsienį - Vokietijoj turi giminių, jie padėtų su kūrybiniais projektais ar kitais darbais jiems, įsikurt kažkaip. Ir sūnus ruošiasi važiuoti su ja!
Jau ir kalbą vokiečių abu mokosi, ir gyvenimo kainas žiūrisi. Virš visko. Išvažiuos ir ką, liksiu viena? Negaliu leist, kad kažkokia panelė iš manęs šeimą atimtų. Turiu suaugusį sūnų, tikrą vyrą, bet kai reikės namie ką pataisyt - ką, aš kaimyno prašysiu? Nes sūnus Vokietijoj? Juokinga.
Juo labiau, bent būtų ji jam gera, rūpestinga, bet gi matau, kokia mergina. Viską tik dėl savęs, tik sau. Kaip man atvert akis jam, kad nepadarytų „briedo“? Išvažiuos ir taps vienu iš milijono emigrantų? Rašau čia, vildamasi, gal komentaruose kas turėtų patarimų, kaip elgtis. Bijau likt viena, bijau, kad sūnui nepasiseks. Ačiū labai už visus patarimus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
