Keista, eilės nėra. Apsidžiaugiu. Labai maloniai pažiūri ir nutaria, kad reikia šalinti dantį. Bet... Ponas ministras uždraudė tai daryti. Tai nėra būtinoji pagalba. Būtinoji pagalba – tai pūlinio, jeigu matosi plika akimi, atvėrimas ir nuskausminamųjų suleidimas.
Ačiū, ponas ministre. Linkiu ir Jums tokios pagalbos.
Gydytojas suleidžia vaistus nuo skausmo ir primena, kad mano poliklinikoje yra budintis chirurgas ir dirba šeštadieniais iki 14 val. Valio, dabar tik 8 val. 30 min. Esu pėsčioji ir naudojuosi miesto transportu. Ką gi, užsivynioju šaliką ir keliauju kitos poliklinikos link. Nebloga mankšta šeštadienio rytą. Ačiū daktarui ir vaistams, skausmas rimsta. Atsiranda jausmas, kad žandas nukaro iki krūtinės.
Pagaliau. Autobusas pristato ten, kur reikia. Važiuoju liftu iki nurodyto aukšto ir skambinu skambučiu. Taip parašyta ant durų. Tylu. Vėl skambinu. Koridoriuje pasirodo moteris baltais rūbais. Iš lėto, iš lėto. Lyg filme.
Paaiškinu problemą ir apsidžiaugiu, nes tai būtent ta gydytoja, kuri šiuo metu man reikalingiausia.
„Nuskausmino? Gerai, sėskit.“
„Daktare, bet aš dar jaučiu, man skauda.“
„Nieko, pakentėsit.“
Kenčiu. Skauda žiauriai. Daktarė rauna mano krūminį kažkur palei gerklę. Kenčiu. Pagaliau. Išrauna ir... Kažkur nueina.
Kraujas pilasi į burną. Pradeda pykinti. Griebiu servetėlę nuo krūtinės. Ji jau visa pilna kraujo. Bandau išspjauti į šiukšlinę – nepasiekiu. „Palaaaaukit“, – atsiranda iš kažkur daktarė ir kiša į burną tamponą. – Sukąskit.“
Sukandu. Kraujo vis tiek pilna burna. Man leidžia nusiprausti rankas ir veidą kabinete esančioje kriauklėje. Išspjaunu susikaupusį kraują į kriauklę.
„Ką jūs darot?! Kam čia spjaudot?! Nuryti galit.“
Pavartau akis, nes pasakyti nelabai išeina. Burna užkišta.
Sesutė tuo metu kiša man popieriukus, kur pasirašau... Pasirašau... Pasirašau... Kad sutinku, supažindino, žinojau, atsakau ir t.t. ir t.t. Paskui dar nulupa apie 10 Lt. „Už medžiagas“, – atsako, kai paklausiu, už ką.
O kokios ten medžiagos buvo? Ar servetėlė, ar vanduo kriauklėje?
Pradedu rengtis, nes rūbai šalia kabineto. Juk savaitgalis.
„Jūs ten greičiau. Pasiimkit su savimi. Man reikia duris užrakinti.“
Griebiu striukę ir bandau vytis seselę. Kur ten, nuvinguriuoja koridoriumi kaip žaibas. Durys paskui mane užsidaro ir užsirakina.
Fuu... Pagaliau. Pasidedu daiktus ant grindų ir ramiai apsirengiu. Ačiū, kad nors lifto neatjungė.
Einu ir galvoju: bandė ponas ministras privačias gydymo įstaigas panaikinti, bet tikriausiai jis niekada nesilankė valdiškose. Arba jį aptarnavo kita daktarė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
