Pirmadienį sutvarkiusi reikalus turėjau grįžti iš centro į namus, įlipau į minėtą autobusą, padaviau 20 Lt kupiūrą o vairuotojas sako: „Neturiu grąžos.“
Sakau: „Aš smulkiau neturiu ir nenoriu zuikiu važinėti.“
Jis tyli ir nieko nesako. Aš klausiu, ką man dabar daryti, jis tyli. Taip gal kokias 2 minutes bandau jį gražiai, nekeldama balso prakalbinti, o jis sėdi susiraukęs ir nieko nesako. Vėliau pradėjo rėkti, kad net visas autobusas skambėjo, kad jam nė motais, nes jis grąžos neturi.
Ačiū Dievui, už manęs stovėjęs vaikinas nupirko man bilietėlį. Buvo gėda, bet neturėjau ką daugiau daryti. Pusiaukelėje pamačiau keleivių kontrolierius, bet jie nelipo, nes autobusas tuo metu buvo sausakimšas.
Kitą dieną, t.y. antradienį vėl aš centre, vėl turiu grįžti namo, mano piniginėje vėl 20 Lt kupiūra, smulkiau neturiu. Tiesiog niekada tokių problemų nebuvo iškilę.
Įlipu, matau – vėl tas pats vairuotas. Optimistiškai nusiteikusi viliuosi, jog šį kartą jis turės grąžos.
Situacija tokia pati: jis vėl susiraukęs tyli. Prašiau keleivių pasmulkinti pinigus (buvo tikrai nejauku), vienas žmogus 20 Lt pakeitė po 10 Lt, smulkiau niekas nekeitė.
Padedu vairuotojui 10 Lt, jis vėl sako, jog neturi grąžos ir liepia man atstoti, nors mačiau jog vien per centrą važiuojant bent 7-10 žmonių pirko bilietus už grynuosius (metalą).
Tada aš jau pati pakeliu toną sakydama, kad pagal jų vidaus darbo taisykles, kurias esu skaičiusi, iki 20 Lt nominalo pinigus jie privalo priimti, parduoti bilietą ir duoti grąžą.
Tada vairuotojas pasiėmė kažkokį indą, kuris buvo padėtas jam už nugaros, kurio šiaip nesimatė, o jis pilnas prikrautas metalinių litų. Stebuklingai atsirado grąžos ne tik keičiant 10 Lt, ten turbūt ir 100 Lt grąžos būtų.
Atsisėdusi į savo vietą šypsojausi ir taip norėjau duoti jam saldainį, kad bent truputį pralinksmėtų prieš šventes. O dabar piktas, niurzga...:)
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
