Kartais taip pasitaiko mano gyvenime, kad atsibundu vietoje, kur nėra nė kur veido nusiprausti, nė kuo dugną nusibraukti. Tada įtempiu raumenų korsetą ir patraukiu ieškoti didesnio prekybos centro. Paprastai tai būna „Akropolis“. Man tai nėra prekybos ir pramogų sostinė. Man tai – daug svarbesnė vieta, kurioje aš išvalau visas savo čakras, randu atsakymus į sudėtingus gyvenimo klausimus, priimu likimui lemtingus sprendimus, nusiblizginu batus, perskaitau horoskopą.
Šįkart įėjau tyliai lyg Kalėdų senelis Kalėdų naktį. Visos kabinos tuščios. Atlikau mažą, po to didelį reikalą. Nuleidau vandenį, uždariau dangtį, žengiau žingsnį iš kabinos. Ir prieš save pamačiau jas abi. Nežinojau, kurią pasirinkti – visai kaip tas asilas, kuris pamatė dvi kupetas šieno. Bet aš – ne asilas. Todėl nukabinau abi. Ką ten nukabinau, tiesiog nuplėšiau lyg tigras.
Priglaudžiau prie šilto savo kūno ir išėjau iš tualeto. Supratau, kad ši diena, o gal net ir visa para bus neeilinė. Galvoje sukosi tik viena mintis... Ką ten sukosi... Tiesą sakant, badė, gręžė ir skaldė lyg koks elektrinis kirstukas, lyg perforatorius asfalto dangą – brrr, brrr. Buvau įsielektrinęs. Tačiau tuo pačiu nenorėjau pasirodyti savanaudis ir nuvilti seksualiųjų damų.
Nusprendžiau savo palydoves nustebinti. Užsukau į „Maximą“ ir nuo lentynos paėmiau baliklio. Anksčiau to niekad nebuvau bandęs, bet perskaičiau, jog Afrikoje baliklį aistringosios nuogakrūtės naudoja, kad santykiuose su vyrais netrūktų šarmo.
Kodėl neperkėlus šios gerosios praktikos (know-how) pas save? Juk, pavyzdžiui, kai gerą komediją sukuria amerikiečiai, ją iškart sumaniai adaptuoja rusai (žinoma, rusų versija paprastai būna geresnė, nes jie išima visus tuos tortų mėtymus, o rusų merginų kūnuose nėra silikono), taip pat siužetą nukopijuoja Bangladešo gyventojai (jie neturi filmavimo kamerų, kino pramonės ir popkornų, todėl filmų scenas būrys pasmerktųjų tiesiog suvaidina miestelio aikštėje, kol šios dar neužvertė žemės nuošliauža. Ir tai nebūna labai juokinga).
Suprantama, lietuviai nebūtų apsukrūs lietuviai – jie irgi nepraleidžia progos pasismaginti su iš Holivudo atskridusia mūza. Ypač, jeigu komedija tinka Padėkos ar Valentino dienai.
Bet aš juk čia rašau ne apie kino meną. Aš – apie seksą. Taip! Apie storą, purviną, patrakusį seksą! Kodėl storą? Tiesiog skamba įsimintiniau.
Nevyniosiu į vatą (vatos aš niekada nenaudoju). Paimu baliklio buteliuką ir pilu tiesiai į delną. Jaučiu, kaip kūnu nuvilnija lengva šilumos banga. Matau, kaip abi gražuolės žvelgia į mane. Jų žvilgsniai panašūs. Šiek tiek gašloki, šiek tiek padykusiai kibirkščiuojantys, bet aš jaučiu, kad taip šios deivės tik maskuoja savo nuostabą. Tokio karšto kaip aš jos niekada gyvenime nematė.
Gal jos Nepatyrusios? Gal mažuose gyvenimuose ant jų dailių kūnų buvo tik grietinėlė, šampanas, braškės, rožių žiedlapiai ir... Galbūt smėlis. Ufff... Užjaučiu žmones su skurdžia vaizduote. Baliklis – visai kita dimensija. Tai – kaip „Linkomanija“ žmogui, kuris visada žiūrėjo tik legalią produkciją. Kaip tai nusakyčiau dviem žodžiais? Atima protą!
Jaučiu, kaip visas degu. Matau, kad tirpsta ir jos. Kaip snaigės ant šilto BMW kapoto, kaip alus, šliūkštelėtas ant pirties akmenų, kaip pinigai Palangoj, su pacanais leidžiant gražų vasaros vakarą.
Tiesiog dabar dar prieš akis iškyla tas momentas, kai jos nebeatlaiko. Išsilieja, suplyšta, sprogsta, išsidraiko skiautelėmis... Negaliu to pavadinti niekaip kitaip – tai buvo orgija.
Tiesa, gydytojai šį rytą patvirtino, kad tai galėjo būti paskutinė orgija mano gyvenime. Ir jie tik liūdnai šyptelėjo, kai bandžiau pajuokauti ištardamas: „Kol ženysiuos, užgis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
