Įstojusi studijuoti į kitą miestą, palikau Augustą dėl kažkokios kvailos priežasties. Turėjau tokį įsivaizdavimą, esą, manęs tikrai laukia didingesni jausmai ir stipresnės meilės, be to, nauji mokslai, naujas miestas — maža ką dar sutiksiu. Jis labai skaudžiai sureagavo, iš bendrų pažįstamų girdėjau, kad pora mėnesių beveik nieko nevalgė, nėjo iš namų ir t.t. Tuo metu buvau tikrai egoistė ir neėmiau viso to į galvą.
Praėjo kiek daugiau nei penkeri metai, kai vėl ėmiau apie jį galvoti. Mano pačios gyvenimas antros pusės klausimu nesusiklostė: daugiau neturėjau jokių ilgesnių nei keli mėnesiai santykių (na, daugiausiai gal buvo metai), niekam gilesnių
jausmų už susižavėjimą ar „įsikliopinimą“ nejaučiau. Pradėjau suprasti, kad gal baigusi mokyklą išsiskyriau su tuo, su kuriuo man buvo lemta būti?
Atsiminiau daugelį dalykų, kurie tuo metu atrodė nereikšmingi. Tarkime, filmai. Mėgom panašius filmus, jis turėjo didžiulį ekraną ir kartą per savaitę žiūrėdavom jo namuose pasirinktą vaizdajuostę. Arba kortos: jis mane išmokė žaisti pokerį ir susitikus su draugais lošdavom iš smulkių pinigų ar paprasčiausiai arbatos. Kurį laiką sportavom kartu; kai sporto metu aš netyčia susižeidžiau, jis ir namo parvedė, ir rūpinosi, slaugė po to.
Niekada dėl nieko nepavyduliaudavo - nesu girdėjusi nei vieno priekaišto, kodėl bendrauju su tuo ar anuo žmogumi. Maistą mėgo sveikesnį, negu aš; mokė pasigaminti įvairių salotų, skaityti produktų sudėtis. Tada atrodė visiškai nereikšmingi dalykai, o prisiminus juos supratau, kad vienuoliktokui-dvyliktokui, ir juo labiau vaikinui (!), domėtis sveika mityba nėra dažna. Įvertinau tą jau tik mintyse, ir tik po daugelio santykių, kuriuose vyrai atsisakydavo mano ruoštų valgių ir pirkdavo majonezu varvančius mėsainius.
Žodžiu, pradėjau prisiminti tuos momentus vis dažniau, vis aštriau. Tūkstantį kartų norėjau susisiekti, bet visi turėti kontaktai buvo pasenę, nieko tikro nebežinojau. Prieš trejus metus, iš „Facebook“ sužinojau, jog Augustas vedęs ir gyvena
Airijoje. Tada supratau, kad nelįsiu ir tikrai nerašysiu jam. Žmogus turi šeimą, neaišku, kaip sureaguos - gal iki šiol jaučia man neapykantą. Karts nuo karto vis dar jį sapnuodavau, dažnai prisimindavau. Pati gyvenau viena.
Pernai vyko mūsų klasės dešimties metų susitikimas. Dešimt metų po mokyklos baigimo - didelė šventė Druskininkuose -
užsakytos dienos pramogos ir restoranas - kiekvienas užsisakėme viešbučio kambarius nakvynei. Visas savaitgalis su
pasikeitusiais, karjeras ir šeimas sukūrusiais buvusiais klasės draugais. Važiuodama nepagalvojau, kad Augustas gali ten būti - nedrįsau to net tikėtis. Negi iš Airijos skristų į klasės susitikimą, absurdas.
Todėl kai pamačiau jį Druskininkuose, tarp visų, trumpam, matyt, net praradau savikontrolę. Pati nepajutau, kaip apkabinau, kone puoliau ant kaklo sveikindamasi. Jis neatrodė vis dar pykstantis, nė kiek. Džiaugėsi, daug šypsojosi, juokavo. Pristatė savo žmoną (daugelis buvo atvažiavę su antromis pusėmis). Jie, pasirodo, tuo tarpu šiaip ar taip lankė gimines Lietuvoje, todėl ir dalyvauti susitikime nebuvo problema.
Vakare, kai visi sėdom prie ilgo stalo vakaroti ir bendrauti, su Augustu (ir jo žmona) atsisėdome greta. Kurį laiką šnekėjome dar nejaukiai, kaip nepažįstami, pasakojomės, ką veikėm šitiek metų, bet tiek dalykų buvo pažįstama. Vis dar atsiminiau, kokią kavą geria. Ir juokas tas pats, ir gestai, ir žvilgsnis.. Visą laiką šnekėdami žiūrėjom vienas kitam į akis, o ir kalbėjomės vis artimiau — net fiziškai arčiau pasislinkdami, paliesdami viens kito ranką, petį. Nejaučiau, kaip tai atrodo iš šono, kol
jo žmona pašokusi nenuėjo nuo stalo.
Augustas nulėkė paskui aiškintis, o aš likau jausdamasi bjauriai. Iš vienos pusės bjauriai, nes tarsi ir neturėjau teisės su juo taip intymiai šnekėtis, juo labiau, kur mano gėda, juk šalia žmona? Iš kitos pusės bjauriai, nes viduje kilo pavydas ir konkurencija jo žmonai, nes ji atėjo po manęs, aš buvo pirma jo meilė. Ir buvau pirmoji jo meilė apskritai, kaip ir jis mano. Gana greitai grįžau į savo kambarį, nebenorėjau su niekuo šnekučiuotis.
Naktį pabeldė į mano kambario duris. Atidariau - Augustas. Įleidau, bet nesugebėjau nieko pasakyti, paklausti, atsiprašyti.
Jis tik žiūrėjo į mane kurį laiką. Neištvėriau įtampos ir pabučiavau jį. Pradėjom bučiuotis. Paskui mylėtis. Po visko pagaliau jo atsiprašiau už praeitį. Pasakiau ir tai, kad niekad po to nebuvau iš tikrųjų laiminga jokiuose santykiuose. Jis atsakė, kad su žmona susipažino tuoj po manęs ir ji jam labai padėjo atsigauti. O dabar, kai viskas šitaip, turįs pagalvoti. Pasikeitėme kontaktais, išėjo.
Kitą rytą aš nebemačiau klasės kompanijoje Augusto. Parašiau jam žinutę. Nustėrau, kai atrašė jo žmona. Trumpai ir
aiškiai, ir labai necenzūriškai. Paskui paaiškėjo, kad jie anksčiausiai išvažiavo. Nežinojau, kiek dar turėjo būti Lietuvoje, bet tikėjausi, kad gal pats su manimi susisieks.
Tai buvo pernai, vadinasi, praėjo metai, ir su manimi Augustas taip ir nesusisiekė. Kartais pamačius el. laišką nuo nepažįstamo adresato, užgniaužia gerklę - žinau, kad turi mano el. paštą. Bet tai niekada nebūna jis. Esu labai kvaila
kartais vis dar tikėdamasi. Juo labiau, kad net nežinau, kokia ta jo santuoka - gal jis absoliučiai laimingas. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad nenori jos griauti. Tikiuosi tik dar kada nors ateityje įsimylėti ką nors kitą iš tikrųjų (!) ir ilgam, kad, neduok Dieve, mano pirmoji meilė nebūtų ir vienintelė.