Atlikęs pareigą tėvynei, ilgai „nezyliojau“, nes paprasčiausiai nebuvo iš ko. Tėvų skirtas limitas nusipirkti normalesnius nei turėjau prieš armiją rūbus buvo panaudotas kitiems, linksmesniems, reikalams, tai teko išsitraukti iš spintos prieš dvejus metus pakabintus aprėdus. Daug juose buvo laisvos erdvės, bet pradžiai tiko, juo labiau, kad sėkmingai sulaukusi mergina vertino mylėjo mane ir prastokom kelnėm.
Ilgai negalvojęs nuėjau į vieną didžiausių mano miesto transporto įmonę, nes joje jau buvo kamazų, o aš labai jo norėjau ir tikėjausi kada nors gauti, bet iki išsvajotojo kamazo dar teko nemažai paplušėti.
Svajonė išsipildė
Sutvarkęs visus formalumus, pasibeldžiau į trečios savivarčių kolonos viršininkės duris. Vyrai patarė eiti būtent į tą koloną, nes joje buvo daugiau šansų gauti kamazą. Tik įžengus į viršininkės Nadieždos kabinetą iš karto pajutome vienas kitam palankumą ir simpatiją. Ji mano jaunose, tik ką iš armijos grįžusio vaikinuko akyse įžiūrėjo potencialų penkmečio planų vykdytoją, o aš jos giedrose akyse įžvelgiau motinišką rūpestį. Kaip po to paaiškėjo, abu buvome teisūs.
Draugė Nadiežda tvirtai paspaudė ranką ir, privedusi prie lango, parodė kieme stovintį ne naują, bet gražų žydrą savivartį MAZ.
– Vairuotojas, pereina į kitą darbą ir palieką vieną geriausių mano kolonos mašinų. Imk, vaikine, ir važiuok. Aš tavimi pasitikiu, - tarė tvirtu motinišku balsu.
Nuo tokio netikėto pasitikėjimo net kojos suvirpėjo. Kadangi buvau dar su kareiviškom kelnėm, tai norėjosi atiduoti pagarbą ir riktelti: „Služu Sovietska....“ bet ji laiku sustabdė ir perdavė mane į tais laikais įmonėje dirbusio jaunimo globėjo rankas, kuris, nors ir nepatenkintas tokia jaunuolio sėkme, bet paaiškino kaip reikia MAZ-u išvažiuoti iš įmonės teritorijos neišvertus vartų.
Pasaka, net kamazą užmiršau, nors tie gražuoliai po įmonę sukinėjosi. Laimingas ir išdidus apsukau aplink gimtą miestą kelis garbės ratus, pavežiojau būsimą žmoną, leidau pasėdėti prie vairo, kad pamatytų ir pajaustų, koks laimingas ir šviesus gyvenimas mūsų laukia, ir puoliau vykdyti pirmuosius planus už save ir už tuos, kurie stovėjo patvoryje.
Svajonė virto neviltimi
Tačiau graži pasaka, taip netikėtai prasidėjusi, po savaitės netikėtai baigėsi. Vienas darbo ir partijos veteranas pasiskundė, kad „pacanas“ gera mašina važinėja o jis žymiai prastesne. Nadiežda buvo bejėgė ką nors pakeisti ir teko perduoti žydrąją svajonę veteranui, o jaunimo globėjas ironiškai šypsodamasis mostelėjo ranka patvorio link, dėl kurio aš taip pat stengiausi. Vis dar iš įpratimo kaukštelėjau kulnais ir klusniai ten nužygiavau.
Kai pamačiau patvoryje išdidžiai manęs laukiantį eksponatą, akyse pasidarė žalia. Ir ne dėl to, kad jis buvo žalias kaip krokodilas, o dėl to, kad pasijutau labai nelaimingas, kaip ir tas pamestas likimo valiai labai žalias MAZ-as. Kad tai automobilis priminė pustuštės padangos, kėbulas, kabina ir vienas žibintas, kuris iškritęs iš savo lizdo kabėjo ant laido ir linksmai man merkė akį.
Aš kelis kartus jam mirktelėjau abiem akim ir, nusišluostęs ištryškusią ašarą, apibėgau aplink transporto priemonę. Truputį nusiraminau, kai įsitikinau, kad yra variklis, greičio dėžė ir su viltimi, kad pavyks jį užvesti, atidariau kabinos dureles.
Įlipus į kabiną, visas entuziazmas būti vairuotoju pradingo. Vietoje prietaisų skydelio kyšojo laidai, po išplėšta panele matėsi nenatūraliai sutrumpėję laidų kuokštai ir tik galingas didelis vairas priminė, kad kažkada čia būta automobilio kabinos. Skaudžiausia buvo tai, kad nebuvo net sėdynių, ant kurių prisėdus galėčiau pamąstyti apie savo tolimesnį vairuotojo gyvenimą, kuris taip gražiai prasidėjo, bet buvo neaišku, kaip toliau tęsis.
Susiradau patvoryje gulėjusią kaladę, pasidėjau vietoje sėdynės, tvirtai įsikibau į vairą ir surikęs „Nio, žaliasis“, graudžiai pravirkau, bet ašaros nebuvo pralietos beprasmiškai. Netrukus atvažiavo Nadieždos atsiųsta techninė pagalba, užkabino transporto priemonę už apkramtytos lūpos ir ji, merkdama vienintelę akį ir siųsdama oro bučinius, laiminga pajudėjo remonto dirbtuvių link - iš mašinų kapinėmis vadinamo patvorio, tam, kad atgimtų naujam gyvenimui.
Dirbtuvėse - nuo ryto ligi vakaro
Dirbtuvių viršininkas taip pat labai palankiai įvertino mano jaunatvišką energiją, entuziazmą, nušluostė ašaras ir supažindino su „grabadielų“ bokso gyventojais. Paprašė „garborių“ manęs neskriausti, leisti jų kapininę veltui kapstytis ir imti kokių tik reiks senų detalių, nes naujų tokiai mašinai niekas nedavė, išskyrus kaip paskatinimą vieną naują žibintą. Norėjau jį tuoj pat įdėti ir nudžiuginti savo žalią draugą nauja akimi, bet geras vyras patarė neskubėti, nes tais laikais buvo įprasta, kad, kol ką nors kabini ant vieno galo, kas nors ką nors nukabina nuo kito galo.
Teisus ir protingas buvo geradėjas, iš patirties žinojo, kad visi neapvalūs daiktai pasaulyje turi du galus, nesvarbu kaip juos bevadintum - priekiniu, galiniu, Brisiaus ar tiesiog b... galu. Kol kapsčiausi žaliojo gale, kažkoks b.....ys spėjo nušvilpti deficitinį vandens pompos dirželį. Žibintą parsinešiau namo ir kaip pirmą dovaną, gautą iš įmonės, paslėpiau po draugės lova (pasidėjau į spintą), o dirželį parnešė būsimas uošvis iš savo fabriko.
Visi padėjo kuo galėjo, o „grabadielai“ visur ir visais laikais buvo ir yra „grabadielai“. Jiems nerūpi, ar tu jaunas, ar senas, draugas, ponas ar šiaip kas nors. Jausdami savo išskirtinumą ir reikalingumą, lupo nuo visų vienodai. Visi keliai į jų ardomų senų ir sudaužytų mašinų, liaudiškai tariant „grabų“, karalystę vedė tik per gastronomą.
Buvau komunikabilus, supratingas, nors dar biednas, bet greitai susidraugavau ir įgyta draugystė pravertė visus vėliau dirbtus metus. Labiausiai nuo tos draugystės kentėjo jauna mergina, kuri sulaukusi manęs iš tarybinės armijos pažadėjo atiduoti man širdį ir ranką. Negana to, kad ateidavau pas ją jau gerokai po daro, juodas, pasmirdęs tepalais, dar kitokias jai nepažįstamais kvapais, bet dar ryte išeidamas į darbą prašydavau kelių rublių pietums sau ir draugams grabadielams“.
Ji turėjo gerą darbą ir negailėjo investicijų į būsimą laimingą gyvenimą, o aš visomis išgalėmis klojau tam gyvenimui pamatą. Nuo ryto iki vakaro tai po apačia, tai ant viršaus, tai kabinoje, tai po kabina, tai priekyje, tai gale laksčiau, užmiršęs visus jaunatviškus malonumus. Ką mokėjau, sugebėjau, pats remontavau, ko nesugebėjau, alaus ar vyno buteliu prisiviliodavau specialistus. Nemačiau nei saulės, nei dangaus tik jį - mano žalią draugą MAZ-ą.
Kažką negerą įtarusi po darbo į dirbtuves pradėjo užsukti busimoji žmoną priminti, kad be MAZ-o dar ir ji gyvena šiame pasaulyje, ir ištraukusi iš po jo nušluostydavo juodą prakaitą ir įdėdavo burną ką nors skanaus. Kai galiausiai po savaitės įdėjau iš namų atsineštą naują žibintą, nubraukęs nuo akių tepalus užkūriau MAZ-ą ir atsisėdęs ant tikros sėdynės apsukau garbės ratą remonto dirbtuvių kiemu, net direktorius iškišo galvą iš savo kabineto, nes aš, negavęs net „garbadielų“ bokse specialaus duslintuvą su varikliu jungiančio tinklo, įdėjau du paprastus vamzdžius. Riaumojimas galingas kaip tanko, bet, deja, jėga ne kaip tanko, o ką padarysi, svarbu riaumoja, į priekį važiuoja ir kėbulas kilnojasi.
Pariaumojęs, pagąsdinęs miestiečius, pajuokinęs veteranus, susidraugavęs su reisų skaičiuotoja Laimute, greitai supratau, kad planus galima vykdyti jų visai nevykdant, svarbu darbo dienos pabaigoje objekto meistrui tvirtai ir netuščiai paspausti ranką ir planas kišenėje, o kad tiesiamas kelias vizualiai neilgėjo, argi čia mano kaltė. Aš juk ne kelininkas!
Nuotykis sodininko kieme
Kad būtu lengviau spausti meistro ranką, mylimos merginos investicijas sugrąžinti, Laimutei saldainį nupirkti ir kompensuoti remonto išlaidas, pasikroviau juodžemio ir nulėkiau į sodus. Klientų ieškoti nereikėjo. Išgirdę mano žalio draugo riaumojimą, subėgo visi sodininkai. Po nedidelio aukciono drąsiai stūmiau atbulą į laimėtojo sklypą ir prasmegau jame iki pat MAZ'o „zūbų“.
– Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas, – pasakė piktai sodininkas liaudies išmintį, pamojavo gražiu popieriuku, ant kurio puikavosi Leninas, ir nuėjo savo burokų ravėti.
– Kas moka, tas ir muziką užsako, – tarstelėjau jam įkandin gyvenimišką aksiomą ir išėjau ieškoti pagalbos.
Radau. Tokį pat jauną vairininką, ZIL'o šimtakojo šeimininką, bet ta triašė mašina - ne savivartis, o kažkoks išpuoštas žaislas. Kabinoje užuolaidėlės, su kvarbatkiukais, pakabukai, lipdukai, ant bamperio prikabinta kelių rūšių žibintų, o svarbiausio daikto ant galo – kablio – nėra.
Jis jaunas, aš dar jaunesnis, energingi linksmi, truputį atkasėm, užkabinom trosą MAZ'ui ir trasos inteligentui šimtakojui už lūpų ir pradėjome dirbti. Jis inteligentiškai timptelėjo. Kartą, kitą, trečią - nė iš vietos. Pasiūliau įsibėgėti ir vyriškai timptelėti. Vietos manevrui buvo. Sodininkas, pajutęs kažką negero, pabėgo iš burokų lysvės. Šimtakojis įsibėgėjo ir timptelėjo. Taip vyriškai timtelėjo, kad išpuoselėtas, įvairiais žibintais išpuoštas bamperis atskrido iki pat mano MAZ'o.
Vairuotojas, žiūrėdamas į gulintį purvyne ZIL'o aksesuarą, negalėjo atgauti žado. Aš su sodininku įkroviau tą grožybę į jo kėbulą, į kišenę įdėjau man skirtą Leniną, palydėjau iki išvažiavimo, o vaikinas taip ir neatgavęs žado nuvažiavo savo keliais. Ką padarysi – inteligentas. Pamojavau jam ir nuėjau ieškoti rimtesnės technikos.
Draugystė su milicininkais
Mūsų apskrityje netikėtai atsirado naujai besikuriantys sodai. Kainos „žvėriškos“, klientai dar prieš sodus mus medžiojo ir kaip sužvėrėję tempė į savo sklypą, o sužvėrėjusi milicija žvėriškai mus gaudė. Kaip per fronto liniją. Jei laukais, miškais ar per tankų poligoną įsmukai ir išbėgai, tai labai laimingu ir turtingu pasijusdavai, jei pakliūdavai, tekdavo neproporcingai dalintis. O ką padarysi. Visur savi įstatymai.
Pagal įprastą standartą, naktį, tik pasukęs iš pagrindinio kelio, išjungiau šviesas ir, orientuodamasis pagal tik man matomas žymas, pajudėjau į iš anksto žinomą sklypą. Tą naktį soduose buvo įtartinai tylu ir tik mano žaliojo riaumojimas ją sutrikdė.
Net šūktelėjau ir vos per langą neišlėkiau, kai tamsoje prieš nosį pamačiau ant kelio sukrautų padangų ir pagalių barikadą ir spustelėjau stabdžius. Įjungiau šviesas. Šone nuo kelio stovėjo milicijos žiguliukas. Iš griovio baugiai išlindo du milicininkai. Jie kaip ir aš žinojo, kad šalia sodų yra tankų dalinys ir poligonas.
– Ble... Galvojome, tankistai su tanku pas mergas varo, – riktelėjo milicininkas, lipdamas iš apkaso.
Jie dar iš toli išgirdę MAZ'o riaumojimą taip persigando, kad patraukė savo mašiną į šoną, sumetė ant kelio ką rado ir pasislėpė apkase. Už tokią apgavystę jie labai supyko ir į jokius kompromisus nesileido. Mašiną, pakrautą juodžemiu, nulydėjo į rajono miliciją. Tai buvo pirmoji rimta kelionė į miliciją, todėl su baime ir nerimu laukiau aštuntos ryto, kada pradės rinktis į darbą rimti darbuotojai.
Ne toks tas velnias baisus, kokį jį piešia. Milicininkai irgi buvo žmonės ir taip pat turėjo sodus, todėl po trumpo aukciono juodžemį nuvežiau į kitus sodus ir įsigijau porą rimtų draugų.
Valdžia labai greitai ir teigiamai įvertino mano vežamus, nors ir popierinius, planus, davė gerą MAZ'ą ir, nesulaukus privalomo pusės metų termino, išleido į komandiruotę statyti mūsų taip visų mėgstamą ir mylimą autostradą.
Nesvarbu, kad kelias neilgėjo taip greitai, kaip rodė popieriai, juk aš ne kelininkas, svarbu, kad nuo tada pasijutau tikru vairuotoju ir supratau, kad mano mylimosios draugės investicijos į mane ir žalią MAZ'ą nenuėjo veltui. Draugė tapo žmona, aš tikru vairuotoju ir iki pat šių dienų stengiuosi pateisinti jos pasitikėjimą, o ji kartais prisimindama tuos linksmus laikus išlydėdama į reisą švelniai pasako: – Na, nio, žaliasis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
