Iš karto nupasakosiu situaciją.
Gyvenu Vilniaus standartiname miegamajame rajone, kur daugiabučiai yra aukšti, seni, o automobilių stovėjimo aikštelės mažos (juk senais laikais keletui žigulių vietos daug nereikėjo), įvažiavimai siauri ir nepatogūs nei praeiviui, nei automobiliui.
Negana to, tarp viso šio sovietinio paveldo dar įsūdytas koks vaikų darželis, o netoliese, žiūrėk, ir mokykla. Ir visi tėveliai, vežantys savo atžalas, turi grūstis per siaurus kiemus: važiuojantieji į darbą skuba išvažiuoti, tėveliai skuba įvažiuoti ir, žiūrėk, rytais kieme eismas – kaip padorioje gatvėje.
Kadangi vienoje įvažiavimo pusėje dažniausiai pristatyta gyventojų automobilių, eismui kieme skirtas ruožas labai siauras. Na, gali važiuoti tik vienas automobilis, ne daugiau. Ir visi eismo dalyviai įprastai gražiai sutaria: kas gali, palaukia, kas turi tarpelį šone – praleidžia. Niekada neteko patekti į nemalonią situaciją dėl to, kad kas nors neišsitenka siaurame kieme.
Deja, viskam būna pirmas kartas.
Įsivaizduokite, važiuoju ryte į darbą tuo siauruoju mūsų keliuku, jau tuoj tuoj įvažiuosiu į pagrindinę gatvę, dar truputį, ir jau viskas!
Bet kas gi čia? Staiga įvažiuoja „Volkswagen Beetle“, paskubom mauna siaurąja gatvele manęs link ir tik prie pat mano nosies sustoja. Įdomu.
Žiūriu, VW dešinėje yra laisva vieta. Mandagiai šypsodamasi, ženklais mėginu rodyti, kad ten galima pasukti į dešinę ir labai šauniai prasilenkti. Nieko nevyksta. Na, pamaniau, gal nematė manęs...
Mėginu dar kartą linksėjimais ir baksnojimais į šoną parodyti, kad va, štai ten pasukite, va į dešinę. Nieko nevyksta.
Na, ne tai ne... Jungiu atbulinę pavarą, už manęs dar kelios mašinos daro tą patį, visa kolona traukiasi atbulomis, kad ją praleistume. VW grūdasi į priekį be sąžinės graužaties, kiša snukutį, kad tik pramautų kuo greičiau.
Kai vairuotojos langas atsiduria netoli manojo, sustoju, atsidarau ir klausiu jos, stengdamasi išlikti rami ir nešališka: „O kodėl jūs į šoną nepasitraukėte? Juk būtų taip paprasta.“
O supermamytė, neįvertinusi mano pastangų, pradėjo klykti: „Juk mano pagrindinis!!!“
Ką aš galiu pasakyti... Pagrindinis... Kiemo tiesiojoje.
Reikia paminėti faktą, kad jos dešinioji įvažiavimo pusė buvo užstatyta, tad ji važiavo kairiąja. Tad niekaip nerandu logiško tokio buko veblenimo pateisinimo.
Ir tuomet man kilo daug klausimų. Ar įmanoma, kad žmogus, išlaikęs vairavimo egzaminą „Regitroje“ (o ten, pripažinkime, juk nėra taip paprasta), galėtų kalbėti tokias nesąmones?
Kolegos sako: „Išsilaikė prieš daug metų, pamiršo KET ir tiek.“
Meskite į mane akmenį, negaliu patikėti. Galima pamiršti eismo žiede taisykles (nors ir to nelabai suprantu, bet iš praktikos matau, kad žmonės tikrai jas pamiršę). Arba kokio ilgio ir masės priekabą galima tempti, turint tam tikrą kategoriją, ir kitokias, na, pavadinkime, smulkmenas. Bet kaip galima pamiršti, kaip atpažinti pagrindinį kelią, ir kas apskritai yra pagrindinis kelias? Kyla retorinis klausimas: išsispausdino vairuotojo pažymėjimą ar išvis be jo važinėja?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
