Iš tikrųjų taip ir buvo: mergaitės viena už kitą brangesniais batais, „mandriau“ pasiūtom uniformom ir ryškiau padažytom blakstienom. Jeigu neturėjai mobiliojo telefono (buvo dar tik pradžia jų, tikrai ne visi turėjo), reiškia, buvai „ne lygis“. Tave atskirdavo, net nelaikydavo vertu sveikintis. Tas pats ir su brangiais Kalėdų šventės kostiumais, ir kitkuo. Daug dalykų galima išvardinti, bet susumavus esmė ta, jog turėjai (tiksliau, tavo tėvai turėjo) arba būti turtingas, arba nebūti iš viso.
Po kokių pusės metų naujoje mokykloje aš jau žinojau, su kuo bendrauti. Kadangi mano tėvai nebuvo pasiturintys, o normalūs ir paprasti žmonės, labai greitai tapau „ne lygis“. Tada kažkiek bendravau su kitais, su kuriais nebendravo „grietinėlė“, bet jausmas buvo kvailas, maždaug: su mumis niekas nešneka, tai šnekėkim tarpusavyje. Dalis tų vaikų man net nepatiko, jokiomis kitomis aplinkybėmis nebūčiau su jais bendravusi.
Kaip jau minėjau, po pirmo pusmečio pradėjau pastebėti dar vieną grupę mokinių. Juodai arba kaip tik labai spalvotai apsirengę, su kerzais ir didžiuliais kedais, dažytais plaukais. Jie beveik nebendravo su aplinka, bet taip nepiktybiškai, tiesiog buvo labiau užsiėmę tarpusavyje. Keletą kartų atsisėdau prie jų, pakalbinau, pajuokavau ir gan greitai pradėjau vaikščioti kartu. Ir rengtis panašiai pradėjau, dažytis.
Tėvai galvojo, kad čia kukli maišto forma, viena geresnių paauglysčių, kokios gali ištikti. Gal taip ir būtų buvę, jei nebūčiau susipažinusi su Kristina...
Kristina buvo vyriausia, jau dvyliktokė, ir ji bendravo tik su keliais žmonėmis. Nežinau, kodėl, bet mane pastebėjo. Pakvietė po pamokų eit į senamiestį. Pradėjau kasdien su jais keliais, visais vyresniais, maltis senamiestyje. Daug kiemų, bromų, senų namų — visur landžiodavom ir taip leisdavom laiką.
Jie gerdavo alų ar vyną, aš beveik niekad. Tik vieną kartą buvau prisigėrusi, bet po to jau ne, labai bijojau pykinimo.
Kartą Kristina pasiūlė parūkyti žolės. Sakė, tikrai nepykins. Parūkiau, bet niekaip ypatingai nepasijaučiau.
Kitą kartą vėl pasiūlė, ką patys vartojo. Giliai viduje šiek tiek išsigandau, jaučiau, kad tai neteisinga, bet buvau apžavėta kažkokios keistos... Galios? Turbūt galios jausmo, bendraujant su vyresniais draugais, ir kai atrodo, kad viskas be ribų.
Nepaisiau mažo nerimo, viską dariau kaip jie. Rūkėm, vartojom heroiną su priemaišom, nuo folijos, dar visokią velniavą... Dažnai net nežinojau, kas yra kas, žinojau tik, kad bus gerai. Beveik nustojau lankyti mokyklą, dažnai jau po pirmos pamokos išeidavom ir tiesiai į senamiestį.
Labai gėda iki šiol prisiminti situaciją su tėvais. Tėvai gaudavo blogus pranešimus iš mokyklos, matė, kokia ir kada grįžtu namo, turbūt suprato, kas vyksta. Turėjo, manau, beviltiškai jaustis. Viską išbandė: ir bausmes, namų areštą, ir pokalbius, ir papildomą veiklą, sportą siūlė lankyt, piešimą, darė viską. Būdavo man dienai paveiku, paskui vėl darydavau tą patį.
Ir vieną vakarą, kai jau buvau namie, pas tėvus atėjo jų draugai vakarienės ir atsivedė sūnų, Saulių. Jis buvo dviem metais už mane vyresnis, irgi dar mokykloje mokėsi, tik kitoje. Labai tą vakarą susidraugavom, daug šnekėjom. Kitą vakarą jis paskambino į mūsų namų laidinį telefoną, kad man papasakotų apie kažkokį filmą, vėl daug šnekėjom.
Susitarėm susitikti, pradėjom bendrauti. Eidavom pasivaikščioti, į kino teatrą (dar tada pigus buvo), pietaudavom vienas pas kitą svečiuose. Vis mažiau laiko pradėjau leisti su Kristina ir grupele iš mokyklos. Dar susitikdavom kelis kartus per savaitę, bet nebe kasdien ir ne visai dienai.
Bendravimas su Saulium buvo visiškai kitoks - jis buvo daug, daug pozityvesnis. Su Kristina ir kitais visada kalbėdavom, kokie kiti kvaili, kokios mergos fyfos, piktindavomės viskuo. O su Saulium labai daug juokavom.
Kelis kartus pasakojau kažką apie Kristiną ir ką veikdavom, bet tuo metu atrodė, kad jis praklausė. Bet po kurio laiko jis pats grįžo prie tos temos ir labai rimtai. Ilgai kalbėjo su manim apie tai, kad nebūna nei lengvų narkotikų, nei lengvų tūsų, nei panašių dalykų. Pats buvo sveikuolis, jo tėvai irgi labai tvarkingai gyveno. Pasakė, kad negalės su manim bendrauti, jeigu aš toliau bendrausiu su žmonėmis, kurie man kenkia.
Iš pradžių įsižeidžiau, kurį laiką nekalbėjau su juo, bet per tą laiką atidžiau pasižiūrėjau į Kristiną. Gan kvailai man iš šono visos tos kalbos pasirodė, tas požiūris. Pradėjau galvoti, jei mokykloje nebūtų tokio atstūmimo ir „kastų“, nežinau, ar apskritai būčiau pradėjusi su Kristina bendrauti. Visą laiką gerai mokiausi, o dabar...
Per tą laiką pasiilgau Sauliaus „juodai“. Vieną vakarą neišlaikiau, apsiverkiau ir pasipasakojau viską mamai. Ji visai nesupyko, tik irgi susigraudino, labai atvirai išsikalbėjome, o aš pirmą kartą išgirdau, ką ji man tiek laiko bandė pasakyti.
Visiškai nutraukiau santykius su Kristina ir ta kompanija. Matyt, nebuvau dar taip pripratusi prie pačių narkotikų, nes nebuvo jokių užkabinimų atgal. Jie kažkiek juokėsi iš manęs, bet neėmiau į galvą.
Pradėjau vėl bendrauti su Saulium, beveik kasdien po pamokų susitikdavom. Paklausiau tėvų ir pradėjau lankyti piešimą. Kitiems mokslo metam tėvai pasitarę pervedė mane į kitą mokyklą. Ją baigiau gerai, įstojau studijuoti, dirbu pagal specialybę, jau daug metų mano gyvenimas tvarkingas. Už Sauliaus ištekėjau, auginam šešių metų vaiką.
Visą gyvenimą būsiu dėkinga savo vyrui, kad man padėjo pasukti teisingu keliu, kad dėl jo kilo noras keistis, dėl to ir su mama drįsau pasikalbėti. Nežinau, kur dabar būčiau, jei ne draugystė su juo ir tėvų palaikymas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
