Pirmiausia, jie kažkodėl nusprendė, kad mano virtualus draugas grįžta iš kalėjimo. Kas jums leido įžeidinėti žmogų! Jeigu aš neparašiau smulkmenų apie mūsų bendravimą, tai nereiškia, kad galima šia tema šitaip fantazuoti.
Ne, iš jokio kalėjimo jis negrįžta. Jis yra padorus ir labai jautrus vyras, gyvenantis ne Lietuvoje ir turintis labai neblogą profesiją. Iš kur žinau? Todėl, kad jis nuo pat pradžių nieko neslėpė. Aš mačiau jo nuotraukas, žinau jo adresą, darbovietės adresą ir esu informuota apie buvusią šeimą ir skyrybų priežastis. Taip pat turiu jo kitos šalies telefono numerius, lietuviškus telefono numerius, pašto adresus ir esu priimta į jo „Facebook“ paskyros draugus.
Jeigu žmogus būtų nusikaltėlis argi jis dalintųsi tokia asmenine informacija su moterimi, kuri jam visai nerūpi?
Dar negailestingi komentatoriai bandė mane ir tuo pačiu mano draugą pažeminti, vadindami mane pasileidėle. Aišku, tas žodis jų lūpose skambėjo daug žiauriau... Leiskite paklausti: iš kur jūs žinote, kokia aš esu? Ir kokią teisę jūs turite mane taip vadinti?!
Savo virtualiam draugui noriu pasakyti: neklausyk jų! Aš ne tokia. Aš esu ramaus budo, labai geros širdies ištikima moteris. Ir nelakstau paskui kiekvieną klyną! Per visą gyvenimą turėjau tik vieną vyrą, su kuriuo ir sukūriau šeimą. Ar tai ne faktas, patvirtinantis mano rimtumą?
Katine, atsimeni, aš tau rašiau, kad pamiršau, ką reiškia būti tikra moterimi? Kad seniai gyvenau tik vaikų, šeimos ir vyro problemomis, savo norus, svajones, jausmus giliai užkišusi atokiausiame šeimyninio gyvenimo užkampyje.
Tu sakei, kad pakeisi mane. Ir tau tai pavyko! Tu sušildei mano sielą. Po nepramušamais šarvais pastebėjai mažą, vos rusenančią aistros žariją ir įpūtei ja iki tokios ugnies, kad jokie gaisrininkai dabar nesugebės jos užgesinti!
Ir ačiū Dievui, kad nesugebės! Kam? Kam gesinti tokią meilę, kuri gali būti paskutinė – tiek tau, tiek ir man? Nepamiršk, kad mes esame ne jauni.
Ttau gali iškilti logiškas klausimas: jeigu taip myliu, kam apie tai rėkiau ant visos Lietuvos? Tikrai ne tam, kad pasigirčiau ir tave įskaudinčiau. O tam, kad tu, mano meile, įsitikintum, kad nemeluoju. Kad mano jausmai tau yra tikri ir nuoširdūs.
Ir dar aš norėjau, kad tu būtum tikras, jog ateisiu į tą tavo paskirtą pasimatymą. Bet tu nesupratai ir įsižeidei. Ir aš to negaliu ištverti. Kaip negaliu ištverti be tavo šiltų, pilnų meilės laiškų ir trumpųjų žinučių.
Ir dar. Noriu, kad žinotum. Aš išsikirsiu su savo vyru. Pažadu! Nemeluoju. Žinau, sakiau, kad to niekada nepadarysiu. Ir sakiau, kad nevažiuosiu pas tave gyventi. Tačiau persigalvojau. Aš viską paliksiu – namus, vaikus, vyrą, gimines. Lėksiu, kur panorėsi. Nors ir į pasaulio kraštą. Tik atleisk ir atsiliepk! Parašyk nors mažą laiškelį. Atsiųsk nors vieną žinutę su šypsenėle. Ir aš suprasiu, kad dar ne viskas prarasta. Kad dar yra vilties tave pamatyti!
Bet jeigu tu manai, kad tarp mūsų vis dėlto viskas baigta, prašau, nekankink nežinioje. Palik savo Lapei po šiuo tekstu paskutinį komentarą – aš ji perskaitysiu. Ir koks bebūtų jis skaudus – susitaikysiu. Nes net ir atstūmimas gali būti malonus, jeigu tave atstumia mylimas žmogus. Lauksiu!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
