Kaip Smurfu pravardžiuotas vilnietis virto raumeningu gražuoliu

Esu Edvinas Šapovalovas iš Vilniaus. Man 25 metai. „Facebook“ esu žinomas kaip Edvinas Lee – natūralaus fitneso propaguotojas, motyvuotojas ir blogeris.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jan 27, 2015, 8:40 AM, atnaujinta Jan 14, 2018, 11:48 PM

Mokykloje nuo pat pirmos klasės visada jaučiausi nepilnavertis. Buvau ne tik „ektomorfas“ (liesas kūno tipas su greita medžiagų apykaita ), bet ir žemaūgis. Buvau žemesnis už visus bendraklasius ir labai lieso sudėjimo berniukas.

Per kūno kultūros pamokas nuo 1 iki 12 klasės stovėdavau paskutinis rikiuotėje. Prie merginų jausdavau diskomfortą, nes buvau vos ne tokio pačio sudėjimo kaip dauguma iš jų bei panašaus ūgio (kartais žemesnis). Visada jaučiausi labai nejaukiai dėl savo ūgio ir lieso sudėjimo.

Mokykloje ir kieme man dauguma draugų sakydavo: „Tu per silpnas, tu per lėtas, tu per mažas, tau neišeis užsiauginti nei gramo raumenų, tau nepavyks, tu nieko negalėsi...“

Per krepšinio varžybas visada sėdėdavau ant atsarginių suoliuko arba trumpam išeidavau į aikštelę, kad pabūčiau prie tritaškio zonos. Nes po krepšiu gaudavau staigius blokus, o iš tritaškio karts nuo karto pataikydavau, nors ir sunkiai iki jo numesdavau.

Vienas iš bendraklasių mane prie visų draugų vadindavo Smurfu dėl mano žemo ūgio, tą pravardę atsimenu iki šiol.

Per kūno kultūros pamokas mokyklos sporto salėje žavėjausi draugais, kurie išstumdavo 50 kg štangą ar padarydavo 10 prisitraukimų. Kiek kartų man draugai siūlydavo pabandyti išstumti štangą, visada atsisakydavau, rasdamas kokią nors priežastį. O tikroji priežastis buvo nenoras apsijuokti prieš visus. Kūno kultūros mokytojas dažnai sakydavo: „Ko kabi ant skersinio kaip dešrelė?“

Kieme vienas iš draugų nuolat pabrėždavo, kad niekada nebūsiu aukštas, daugiausiai užaugsiu iki 1,70 cm. Tą labai gerai įsidėmėjau.

Tėvas turėjo psichinių problemų, todėl mama su juo išsiskyrė, kai tik pradėjau eiti į pirmą klasę. Patarimų iš vyriškos pusės tikrai nesulaukdavau, nors turėjau 3 brolius – tiesiog nenorėdavau skųstis, o mamai nenorėdavau pasakoti savo išgyvenimų. Tačiau visada buvau kieto charakterio ir žinodavau: kai gyvenimas smūgiuoja, tu tiesiog turi eiti pirmyn, svarbiausia – nepasiduoti.

Būti tokiu kaip visi – ne mano bruožas. Nesu iš tų žmonių, kurie išsigąsta kritikos ir toliau gyvena su ja visą gyvenimą. Todėl galiausiai aš ja pasinaudojau.

Baigęs vidurinę mokyklą, vasarą nusprendžiau kažką daryti su savo ūgiu. Internete prisiskaičiau banaliausių patarimų, kaip bent kažkiek išsitempti. Nutariau kabėti ant skersinio. Visą vasarą, diena iš dienos eidavau į stadioną ir kabėdavau ant skersinio. Grįžęs namo prieš miegą kabėdavau ant kambario durų ir naiviai tikėjau, kad gal kas nors pavyks. Tačiau jei ne – nieko neprarasiu.

Praėjus vasarai pastebėjau, kad tapau šiek tiek aukštesnis. Pasimatavęs ūgį maloniai nustebau. Mano ūgis buvo 1,75 cm, o prieš vasarą buvo 1,65 cm.

Tuo metu man buvo 19 metų. Rudenį įstojau į Vilniaus Kolegiją. Vos tik pradėjus mokytis, supratau, kad man nepatinka specialybė, ir jaučiau, kad paliksiu mokslus. Nes nesu iš tų žmonių, kurie per prievartą būna ten, kur nepatinka „dėl lapuko“.

Visą ta laiką toliau kas dieną kabėdavau ant skersinio ir durų staktos, kad dar kažkiek pavyktų išsitempti ir paaugti.

Kartą per pertrauką tarp paskaitų stovėjau koridoriuje ir žiūrėjau į vaikiną, kuris ėjo manęs link. Jis buvo gana sportiškas. Žiūrėdamas į jį, mintyse sau pasakiau, kad laikas ir man sportuoti. Tai buvo lemiamas lūžis. Nuėjęs į kabinetą susirinkau savo daiktus ir knygas ir išėjau iš kolegijos visam laikui.

Gruodžio mėnesį paėmęs salėje abonementą, pradėjau savo sporto kelionę. Skaičiau dienomis ir naktimis literatūrą, domėjausi mityba bei visais niuansais susijusiais su ja, ieškojau įvairiausios informacijos internete, ir viską rašydavausi į sąsiuvinį. Pirmąją savo treniruotę pradėjau 2009 metų gruodį. Buvau 1,80 cm ūgio ir svėriau 58 kg. Kūnas išsitempė iki normalaus ūgio, dėl to išnyko mažaūgio kompleksas, o figūra buvo vos ne oda ir kaulai, ir tai tapo didžiausiu diskomfortu. Mano svajonė buvo tapti ne dideliu 100 kg sveriančiu vyruku, o tiesiog turėti gražią ir sportišką figūrą, truputį daugiau kilogramų bei normalias rankas.

Laikiausi savo užsibrėžto grafiko ir ėjau į salę be jokių pasiteisinimų. Kad ir būdavo -30 laipsnių kieme ir neturėdavau automobilio, vis tiek važiuodavau troleibusu ir salėje sportuodavau visiškai vienas, o aplink per tokius šalčius nebūdavo nei gyvos dvasios.

Po metų sportavimo mačiau akivaizdžius rezultatus ir svėriau 72 kg.

2010 metų rudens pabaigoje susirgau gana sunkia liga. Tai buvo odos liga. Nuolat jaučiau nemalonų skausmą ir teko gerti brangius vaistus. Oda buvo negraži, jaučiau nuolatinę depresiją. Visad turėjęs gražią odą, negalėjau susitaikyti su tuo, kaip tragiškai ji atrodė. Kartą, net buvo aplankiusi mintis, kad nenoriu gyventi. Tačiau pasakiau sau: „Kitiems žmonėms būna ir blogiau.“

Pusę metų praleidau namie, išeidavau tik vakarais, kad nesimatytų mano odos. Ir tai tik trumpam, vien kad įkvėpčiau gryno oro. Draugai nesuprato, kas man yra, nes niekam neatrašydavau į žinutes ir atsiribojau nuo viso mane supančio pasaulio. Leisdavau laiką tik namie – kaip kalėjime.

Apleidau sporto salę. Namie turėdamas nedidelę štangą ir du hantelius, diena iš dienos net ir per skausmus stengiausi nemesti sporto ir treniruotis bent minimaliai. Tačiau nesugebėjau normaliai maitintis ir, galima sakyti, grįžau į pradinį tašką, nuo kurio pradėjau. 2011 metų pavasarį liga atsitraukė. Nutariau vėl grįžti į salę. Tačiau su dar didesniu ryžtu ir entuziazmu. Turėjau tikslą ir nuo to laiko daugiau nesustojau.

Pradžia buvo kaip ir daugelio – noras tapti stipresniu ir, žinoma, sužavėti merginas. Bet treniruotės pakeitė mano protą, kuris jau siekė daug daugiau nei sužavėti merginas ar atrodyti geriau prie jūros.

Dabar, maždaug po 4 metų reguliaraus sporto, ryžto, kieto, užgrūdinto, pozityvaus mąstymo,  išėjo taip, kad visi tie žmonės, kurie kažkada sakydavo tuos bjaurius dalykus vidurinėje mokykloje – kad būsiu silpnas, lėtas, mažas kaip „smurfas“ – visi jie vėl atsirado. Bet į mane kreipėsi jau kitu tikslu: prašė patarimų dėl sporto, klausė, kaip man pavyko pasiekti tokių rezultatų. Tikrai to nesitikėjau.

O tas žmogeliukas, kuris kieme nuolat sakydavo, kad nebūsiu aukštesnis nei 1,70 cm, galiausiai pats liko tokio ūgio. Aš – 1,80 cm. Ironiška? Kažkiek.

Gerai pamenu vieną posakį: skausmas – laikinas dalykas. Skausmas gali trukti minutę, valandą, dieną ar net metus, bet galiausiai jis pasitrauks ir kažkas geresnio užims jo vietą. Bet jei pasiduosiu, skausmą jausiu amžinai.  Mano tikslas tapo parodyti žmonėms, kurie bijo „chemijos“, kad galima atrodyti sportiškai ir be jos. Suprantu, kad neatrodau labai įspūdingai, lyginant su rimtais sportininkas, kurie sportuodami vartoja cheminius preparatus ir tikrai sveriu nedaug –  tik 77 kg, tačiau esu pakankamai sportiškas. Kiekvienas pasirenka savo kelią.

Mes visi gyvenime esame patyrę sunkumų ir nuleidę galvą. Tačiau kliūtys ir sunkumai yra geriausi mokytojai. Stengiuosi motyvuoti savo socialiniame tinklapyje „Facebook“ vis daugiau žmonių ir sakyti: „Jei sugebėjau aš – sugebėsite ir Jūs, svarbiausia neklausyti, ką Jums sako aplinkiniai, o tikėti savimi!“

Visada tikėjau savimi. Aš nustojau bendrauti su daug žmonių kurie turėjo neigiamą poveikį man. Man buvo neįdomi rutina ir paprastas gyvenimo būdas. Aš nenorėjau būti panašus į kitus ir būtent treniruotės pakeitė visą mano gyvenimą ir mąstymą. Tai ne tik sportas – tai gyvenimo būdas.

Aš nesijaučiu užsidaręs, aš tapau labiau pasitikintis savimi. Susipažinau su daug žmonių, kurie man padėjo atlaikyti visus sunkumus. Šis sportas iš tiesų grūdina žmones. Aš jaučiu gyvenimą.

IŠVADA:

Noriu dalintis tuo, ką patyriau, su žmonėmis. Ir jeigu jie rodo dėmesį, palaiko, klausia, domisi, prašo patarimų, sako, kad patinka tai, ką rašau, darau, ir prašo nesustoti – tai tik suteikia man dar daugiau įkvėpimo! Svarbiausia – tikėti savimi. Geriausias laimėjimas – tai laimėjimas prieš save patį.

Supratau, kad kliūtis pradedame matyti tik tada, kai nukreipiame žvilgsnį nuo tikslo, o aš žiūrėjau tik į tikslą. Gyvenime laimi ne tie, kurie turi tinkamus genus ir didžiausią potencialą, o tie kurie turi atsiduoda savo veiklai ir niekada nepasiduoda.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.