Šį kartą lankiausi Šiauliuose. Mano CE kategorijos instruktorius radviliškietis Marius pasakė, kad pačios gražiausios Lietuvos merginos gyvena Šiauliuose. Jis man tiek pripasakojo apie Šiaulių ir Kauno gražuoles Vaivas ir Simonas, kad aš jau naktimis pradėjau sapnuoti Šiaulius ir, tiesą sakant, niekada iki tol Šiauliuose nebuvau buvęs.
Atvažiavau į Šiaulius, išsinuomojau butą ir pasidėjęs daiktus tiesiu taikymu nukulniavau į artimiausią barą.
Šalia Šiaulių pagrindinės aikštės yra labai geras jaunimo baras, kuris man priminė paauglystės laikus, kai studijavau Edinburge. O dar labiau mane nustebino tai, kad kiekvienas perkantis alų turi palikti arbatpinigių. Pavyzdžiui, alus kainuoja 1,70 euro, tačiau visi moka 2 eurus ir neima grąžos. O jeigu pasiimi grąžą, tada jau yra ne lygis.
Tai tikrai keistoka. Šiauliai vis dėlto yra Lietuvos bedarbių sostinė, kur visi dirba už minimumą, o vidurinės klasės kasta už darbą gauna 1200–1400 litų į rankas. Nežinau, kiek čia yra eurais, bet net ir tokio Panevėžio gyventojai uždirba daugiau nei šiauliečiai. Aš niekur kitur Lietuvoje nemačiau tokios keistos kultūros, kai kas kartą, kai ateini prie baro nusipirkti alaus, turi palikti arbatpinigių. Tai – Šiaulių fenomenas.
Šiauliečiams labai patinka prekintis turguje, o dar labiau jiems patinka pirkti ir valgyti nukainotus maisto produktus. Aš dabar supratau, jog viską, ko nenuperka ir nesuvalgo vilniečiai, nuveža į Šiaulius ir Šiaulių gyventojai su didžiausiu malonumu suvalgo visus pasibaigusio galiojimo produktus, o labiausiai jie mėgsta kruopas. Kaip panevėžiečiams viskas yra čeburekai, taip šiauliečiams viskas yra kruopos.
Šiaulių merginos man pasirodė pačios aukščiausios Lietuvoje. Nors Lietuva yra nedidelė, bet jūs palyginkite šiauliečius ir marijampoliečius. Šiauliečiai yra iš tiesų kur kas aukštesni ir šviesesnių plaukų. Labai daug natūralių blondinų ir blondinių, skirtingai nei Marijampolėje, kur dominuoja juodaplaukės ir žemi, kresni, stambiai sudėti žmogeliukai.
Šiaulių geriausias klubas, kuris beveik kiekvieną dieną dirba iki trijų–penkių ryto, mane gerokai nustebino. Šiauliai yra vienintelis miestas Lietuvoje, kur merginos pačios kviečia vaikinus šokti. Dabar pradedu suprasti, kodėl NATO kareivukai profilaktiškai gauna nuo šiauliečių į galvą. Jie Šiaulių gražuoles pašokdina ir ne tik.
Jeigu kaunietės jau seniai atsikando egzotiškų arabų ir musulmonų ir jos renkasi išskirtinai lietuvius vyrus, tai šiaulietės tiesiog eina iš proto dėl pietiečių vyrų. Jeigu reise Londonas–Kaunas pamatote merginą su tamsiaodžiu, jūs galite net neabejoti. Ji – šiaulietė. Blogiausiu atveju ji bus iš Kuršėnų.
Sovietiniais laikais Šiauliuose dominavo Tadžikistano ir Gruzijos kariškiai džigitai, kurie šiaulietėms apsukdavo galvą ir šios priperėjo tiek mišrūnų vaikučių, kad Šiauliuose net susiformavo Taškento mikrorajonas.
Šiauliai turėjo ir Besarabijos mikrorajoną. Besarabija buvo visa pietinė Šiaulių miesto dalis, kuri buvo apgyvendinta 1876 metų Serbijos-Turkijos karo savanoriais. Aš nežinau, kur tie visi čingagčkiukai dingo, bet Šiauliai turi savitą Vidurinės Azijos prieskonį.
Geriausiu Šiauliuose tituluojamo naktinio klubo apsauga beveik kiekvienai atėjusiai merginai mėgsta graibyti užpakalį, o kai jų vaikinai šoka jų ginti, apsauga tiesiog nupurškia dujomis ir išmeta iš klubo. Tai labiau galioja vietiniams, nes atėjūnų, ypač kauniečių, šiauliečiai prisibijo.
Dauguma šiauliečių naktinių klubų apsaugos darbuotojų vasaromis uždarbiauja Palangos naktiniuose klubuose, o Palangoje jie atrodo kur kas santūresni ir šiek tiek bailūs. Mačiau Palangoje ne vieną konfliktą, kai susimušus Kauno banditams šiauliečiai apsauginiai tiesiog stovėjo kampe, žiūrėjo ir nieko nedarė. O savo Šiauliuose jie drąsesni, na, o ir publika čia daug paprastesnė, tačiau ir su savomis tradicijomis.
Jeigu nori būti „krūtas“ Kaune, turi turėti blondinę su aukštais rožiniais kablais, BMW X5, treningus „Adidas“ ir valgyti sušius, o kaunietės visos turi turėti bent po du mažus pūkuotus kišeninius šuniukus vaikščioti į sporto salę ir Lampėdžių pliaže degintis su vakariniu makiažu ir gliaudyti „semečkes“.
Šiaulietės kiek kitokios. Šiauliuose dominuoja sportinė apranga „Puma“. „Puma“ kepurikė, kedukai, treningiukai. Merginų balti su rožinės spalvos juostelėms. Šiaulietės be perstojo sako: „Anėėė, muzons, liutc, begemoc, mergikė, mašinikė, bachuriuks, magiuks.“
Dažniausiai Šiauliečių vartojamos frazės:
„Geze serg i netur ka veikt i dara nesamones!“
„Kode Lietuvos defaultinis mobileks yra Noshke 3310?“
„Ant kiek lek trečias bimbals?“
„A šic klausims yra aštunc?“
Aš dabar pradėjau suprasti, kodėl Šiauliai yra labiausiai atsilikęs Lietuvos didmiestis. Ogi todėl, kad Šiauliai yra Lietuvos kaimiečių laikinoji sostinė, antra po Kauno. Šiauliai – tai Lietuvos Newcastle. Šiaulių tarmė – tai Lietuvių Geordie akcentas.
Kai geriausiu tituluojamas Šiaulių naktinis klubas užsidaro, visi persikelia į kitą nedidelį klubą, esantį tam pačiam pėsčiųjų Bulvare. Kai pirmą kartą įėjau su vienu bičiuliu į klubą ir paklausėme, kiek kainuoja pasikabinti rūbinėje paltus, mums atsakė – nuo žmogaus 2 eurai. Vietiniams rūbinės paslaugos – nemokamos. Kitą kartą nemokėjome ir mes.
Šiauliai turi ir vienintelį kazino, be meniu. Įsivaizduokite, jūs ateinate į kazino, o jame nėra meniu. Padavėjos praeitą savaitę sakė, kad meniu dar nepakeitė ir kad apskritai meniu neegzistuoja.
Praėjusį pirmadienį alus kainavo 1,84 euro, o jau po dviejų dienų, kitos pamainos padavėja tą patį alų man įpylė už 1,45 euro. Šitas kazino yra bene vienintelė vieta Šiauliuose, kur antrą nakties pirmadienį ar antradienį gali ramiai sau atsigerti šalto alaus šiltame bokale. Ir baras užsidaro trečią nakties. Ir nuo trijų nakties galima gerti tik nealkoholinius gėrimus, tačiau karštos arbatos užsisakyti jau nebegalima.
Man labiausiai įstrigo aptarnavimas, nes viena vietinė postambė kvykutė sėdėdama ant sofos įnirtingai „chatino" telefonu ir jai buvo visiškai nusispjaut, kad du lankytojai kantriai laukė prie baro. Kazino tualetas jau keturias valandas buvo privemtas, bet ir mandagiai papasakojus, kad tualetas ir kriauklė yra privemtas, kvykutė net nesiteikė viso to išvalyt.
Tuomet užsimezgus pokalbiui, ji paklausė manęs: „Ką, tavo nuomone, aš veikiu gyvenime, laisvu nuo darbo laiku?“
Aš jai atsakiau: „Manau, kad tu imtynininkė!“
Storuliukė supyko, nuėjo ant sofos ir pradėjo tyliai verkti. Gerokai išgėrę lankytojai valkiojosi aplink, o vienas mano akivaizdoje net pabandė nuknisti nuo baro butelį viskio.
Kvykutė verkė ir jai niekas nerūpėjo, jos kolegė „chatino“ kitu telefonu, o baras buvo tuščias ir jei kas būtų norėjęs, būtų iš baro išsinešęs begalę gėrimų.
Šiauliai mane nustebino. Dviračių sostinė turbūt vienintelis miestas Lietuvoje, kur Akropolio ir kitų prekybos centrų visos pardavėjos, padavėjos ir paprasčiausios administratorės yra su aukštaisiais ir magistrais.
Šiauliuose yra turbūt pats prasčiausias universitetas šalyje. Prastesnis yra tik „Mėslitos“ dešrų kimšėjus ruošiantis Kauno VDU.
Šiauliai – tai niūrus, beskonis, bedvasis miestas. Aš tikiuosi, jog jis jau kitais metais praras didmiesčio statusą, nes didmiesčiu vadintis jis nevertas.
Didmiesčiai yra trys: Vilnius, Kaunas ir Klaipėda.
Panevėžys jau tapo provincija, bet Šiauliai už Panevėžį yra kur kas inteligentiškesnis miestas. Pažintis su Šiauliais – tai kaip pažintis su mergina, kuri nežino, ko nori iš gyvenimo. Šiauliai yra pasmerktas žlugti miestas.
Šiaulieti, tau mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis, nes darbo tu vis tiek nerasi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
