Atvykus, mums buvo išnuomotas butas Palangos pakraštyje. Neįspūdingas, senos statybos name 4 kambarių butas, kuriame gyvenome aštuoniese. Buvo pranešta, kad turėsim pasirašyti sutartį, pagal kurią negalima išeiti iš darbo, nepasibaigus terminui – iki rugpjūčio 31 dienos. Kitu atveju teks kompensuoti 3000 Lt vadovams.
Vasaros pradžia nebuvo sunki, mažai darbo, nes poilsiaujančių nedaug. Po Joninių pradėjom justi pirmą nuovargį, o vėliau atėjo didžiosios šventės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, 1000 km lenktynes, Žolines.
Kiekvienas savaitgalis būdavo be proto sunkus, tekdavo dirbti iki 7-8 ryto, kol viską susitvarkydavom ir 10 val. vėl turėdavome būti darbe. Tai arba nemiegodavom, arba užmerkdavom akis valandai. Per mėnesį dirbdavom po 230-250 valandų.
Tikėjausi, kad darbas nebus toks sunkus – reikės daug bendrauti su klientais, kas man patinka ir panašiai. Bet buvom ir valytojos, šlavėjos, nuorūkų iš smėlio rinkėjos.
Po pirmo mėnesio, kurio sunkumai prasidėjo tik nuo Joninių, galvojau, kad ištversiu – visgi atvažiavau užsidirbti, o už tokį darbą tikrai vadovai dosniai atsilygins.
Algų diena. Po darbo vyksta susirinkimas, sėdime visi ir vienas iš vadovų. Pasirodo, visą mėnesį buvo skaičiuojama ko ir kiek pardavėm, o atlikus paskutinę inventorizaciją sužinom, kad mums yra nuskaičiuota didžiulė pinigu suma ir gausim tik po 150 Lt.
Puolu į neviltį ir nebežinau ką daryt. Vienintelis pliusas, kad buvom visi uždirbę šiek tiek arbatpinigių. Dar paminėsiu, kad mūsų arbatpinigiai būdavo užrakinami specialiose dėžutėse ir Juos tik skaičiuojant su vadovais sekmadieniais po darbo galėdavom pasiimti. Kažkoks košmaras – mums priklausančius pinigus, kuriuos sunkiai uždirbom, užrakindavo ir negalėdavom jų savaitę pasiimti...
Liepos mėnesis buvo nežmoniskai sunkus. Tai yra pats pikas, kai kiekvieną savaitgalį begalė žmonių. Po penktadienio ir šeštadienio naktų vos pavelki kojas, bet dar reikia atlaikyti visą sekmadienį. Nemeluosiu, būdavo akimirkų, kai pykindavo, sukdavosi galva, akys merkdavosi ir norėdavosi tiesiog kristi kur papuola ir užmigti, bet negalėjom. Savaitgaliais dažnai ateidavo policijos pareigūnai įspėti dėl garsios muzikos, o įspėjimus vadovai liepdavo prisiimti mums – vieną vakarą vienai, kitą vakarą kitai merginai.
Vadovai labai dažnai rodydavo nepasitenkinimą dėl blogo darbo, o tai žlugdė mus visus. Negana to, kad negaudavom visų savo algų, buvo rakinami arbatpinigiai, reikėdavo prisiimti nuobaudas už klubą, dar ir būdavom aprėkti, kas tikrai neskatino dirbti ir stengtis. Liepos mėnesį mūsų „mielieji“ vadovai nusprendė naktį iš ketvirtadienio į penktadienį taip pat dirbti. Darbo krūvis dar padidėjo.
Antrasis algų mokėjimas man įsiminė turbūt visam gyvenimui. Rugpjūčio antroji pusė, mes dar negauname algų, kasdien klausdavome: „Kada bus atlyginimai?“ Tačiau atsakymas būdavo tas pats – „dar neturim ataskaitų“ ar kažkas panašaus.
Ką gi, visi pasitarę nusprendėme nebedirbti, tiesiog nebeaptarnauti ateinančių žmonių, ir tai suveikė. Jau po kelių dienų mūsų vyriausiajam barmenui buvo patikėta užduotis mums sumokėti pinigus. Gavome pilnus atlyginimus.
Bet džiaugtis nėra ko. Pasibaigus vasarai, turėjome gauti paskutinį atlyginimą už trečiąjį mėnesį. Jo laukėme mėnesį. Rugsėjo pabaigoje įvyko susirinkimas, per kurį vadovai pateikė ataskaitą ir sumokėjo mums atlyginimus su nuskaičiuota pinigų suma kiekvienam darbuotojui. Tą kartą gavau apie 500 Lt.
Tai buvo pats sudėtingiausias mano trijų mėnesių darbas, kokį esu dirbusi. Ir tie, kurie galvoja taip pat, kaip galvojau aš, kad vasarą dirbti Palangoje yra lyg svajonės išsipildymas, labai klysta.
Autorė teigė, jog nenori atskleisti savo tapatybės ir kreiptis į Darbo inspekciją, nes yra girdėjusi, kad buvę darbdaviai turi daug pažinčių, ir vėliau bus sunku gauti darbą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
