Jie vaikšto didelėmis šeimomis, kalba labai greitai ir labai garsiai sukeldami sąmyšį. Dažniausiai visi nutukę, murzini ir apsikarstę brangiais auksiniais papuošalais, turi dideles pinigų sumas ir važinėja naujausiais, dažniausiai dešimtimis tūkstančių eurų kainuojančiais „Toyota“ automobiliais. Nors oficialiai gyvena tik iš pašalpų!
Keistas įvykis, keisti reikalavimai
Pamenu, paklausiau vieno iš kolegų, kas jie tokie ir iš kur turi tokias sumas pinigų? Tuomet pirmą kartą buvau supažindintas su Airijos čigonais. Atsakymą į antrą savo klausimo dalį, iš kur jie turi tiek daug pinigų, gavau po 4 metų, kuomet statydamas savo automobilį atbula eiga išgirdau garsą už jo.
Iš karto sustabdžiau ir išlipau pažiūrėti. Prie manęs priėjo šlubuodamas kokių 10 metų vietos čigonas ir pareiškė, kad aš į jį atsitrenkiau. Po sekundės pasirodė jo kaimynė (tada aš dar nežinojau, kad ji ne mama, o kaimynė), stovėjo ir ramiai į mane žiūrėjo. Tada liepė vaikui parodyti nubrozdinimu, kurie buvo po kelnėmis (keista, kad ji pasirodė po įvykio, bet apie nubrozdinimus žinojo). Dar po kelių sekundžių iš kito šono priėjo kita čigonė (tikroji berniuko mama). Vėliau paaiškinsiu iš kur tai žinau.
Jos pasišnabždėjo viena kitai į ausį ir mama pasišalino. Prisipažinsiu, buvo sutrikęs, lyg dalyvaučiau kažkokiame spektaklyje ir pradėjau reikalauti kviesti policiją. Su savimi telefono neturėjau, mat buvau išėjęs į kiemą tik perstatyti automobilio. Airijos čigonai atsisakė tai daryti. Tuomet pasiūliau jiems nuvažiuoti į ligoninę, nes nubrozdinimai buvo seni ir jau beveik sugiję. Jie ir vėl atsisakė, teigdami, kad nėra ko nerimauti ir pasišalino iš įvykio vietos. Įsėdo į toje pačioje aikštelėje stovintį automobilį, mačiau, kaip „sužalotas“ vaikas jau šypsosi ir jie kalbasi tarpusavyje.
Praleidau prie automobilio apie 10 minučių, apėjau, apžiūrėjau, prie manęs priėjo sena moteris, kuri paklausė, kas nutiko. Bendrai papasakojau, kas įvyko, o ji po to pasakė – būk atsargus, čia Airijos čigonai. O jie vis dar laukė savo automobilyje. Pajudėjau namų link, eiti reikėjo apie 300 metrų pagrindiniu keliu, mat gyvenau miesto centre.
Už nugaros išgirdau mašinų signalo garsus, atsisukęs pamačiau mane sekančius incidento dalyvius – jie lėtai važiavo iš paskos, stabdydami visą eismą. Slėpti ko neturėjau, tad ir nebėgau.
Po kelių savaičių toje pačioje vietoje vėlai vakare prie mano taisomo automobilio prisistatė policija ir pareiškė, kad buvo parašytas skundas, esą aš partrenkiau ir sužalojau vaiką. Paprašė pateikti savo draudimo dokumentus. Juos turėjau, bet mano pilnas europietiškas draudimas buvo pasibaigęs prieš mėnesį, o aš neskubėjau jo pratęsti, nes mašina buvo neeksplotuojama, nebuvo pajėgi nuvažiuoti nei kilometro dėl nuolat išsikraunančio akumuliatoriaus.
Kitą rytą pats nuskubėjau į policijos nuovadą parašyti pareiškimą apie tikrąją situaciją, mat galėjau tik įsivaizduoti, ką parašė tie žmonės. Vėliau sulaukiau laiškų iš jų advokato su reikalavimais prisiimti atsakomybę ir informuoti draudimo kompaniją apie įvykį. Net nesiruošiau į juos atsakyti, mat toks buvo policijos pareigūnų patarimas. Nemačiau reikalo gintis dėl to, ko nebuvo ir ko nepadariau. Nemaniau, kad kažkas turi teisę mane įvelti į tokią situaciją ir priversti gintis.
Dar po metų paskambino iš transporto draudikų biuro Airijoje. Jie prašė susitikti toje pačioje vietoje ir dar kartą papasakoti įvykio aplinkybes. Susitikome, papasakojau, paprašius trumpai aprašyti įvykio detales, transporto draudikų biuro atstovas leido suprasti, kad išsiplėsti nereikėtų, mat jei reikės nuodugnių įvykio detalių, progą pasiaiškinti dar turėsiu.
Patarė geriau nesibylinėti
Deja. Tokios progos negavau. Kas įvyko per kitus trejus metus sužinojau tik po to, pernai birželio mėnesį, kai mano uošvei buvo įteiktas antstolių laiškas mano vardu. Jame buvo pranešta apie tai, kad iš manęs reikalaujama daugiau nei 72 tūkst. litų sumos ir kad mano visas nekilnojamasis turtas (sklypai, namas su žemėmis, automobiliai) areštuotas.
Bylos projektas toks: kada mano automobilis nebuvo draustas incidento metu, man atstovavo transporto draudikų biuras, kuris susitaikydamas su Airijos čigonais nutarė jiems išmokėti 10 tūkst. eurų kompensaciją, taip pat 6000 eurų jų advokatui. Kitos išlaidos, kurios sudarė daugiau nei 21 tūkst. litų man buvo nežinomos.
Kompensacija išmokėta už „skausmą“ ir „kančias“, be jokių konkrečių sužalojimų. Į teismo procesus kvietimo negavau, nors tiek policija, tiek transporto draudikų biuras turėjo mano kontaktus: telefono numerį, žinojo, kur dirbu, tačiau progos apginti save negavau.
Miestelyje gyvena tik 15 tūkst. gyventojų, tad esu tikras – pastangų manęs kviesti į teismo procesą net nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad dėl incidento nebuvau pripažintas kaltu, nebuvo jokių duomenų, jokių įrodymų byloje ir net jos nagrinėjimo nebuvo. Mano advokatės Airijoje teigimu, transporto draudikų biuras įvertino tai, kad yra pigiau išmokėti reikalaujamą sumą, nei bylinėtis toliau.
Buvo nuspręsta išmokėti kompensaciją. Airijos draudikų biuras buvo visiškai nesuinteresuotas gilintis į bylą, man žinojo, kad visos išlaidos, kokios jos bebūtų, bus padengtos Lietuvos draudikų biuro, o vėliau išieškos iš manęs. Taip ir buvo padaryta.
Pagrindinis kriterijus, kuriuo dabar vadovaujasi Lietuvos draudikų biuras reikalaudamas protu nesuvokiamos sumos už nebūtą „skausmą“ ir „kančias“ yra mano paties pareiškimas, kur aš sąžiningai išdėstau visas įvykio aplinkybes apie tai, kaip berniukas priėjo prie manęs šlubuodamas, taip pat apie nubrozdinimus. Tačiau dalis mano išdėstytų įvykio į lietuvių kalbą nebuvo išverta, nes ji nepalanki draudikų biurui ir buvo traktuojama kaip neįskaitoma.
Pagal Airijos draudikų biuro ir žalos atlyginimo biuro (Injury board) nuostatas, išdėstytas jų 2009 metų svetainės turinyje, kuriame nurodoma, kaip reikia elgtus įvykus incidentui, nurodyta taip: „Jeigu įvyko transporto įvykis, nebūtina pranešti policijai. Informuokite savo advokatą, jis duos nurodymus vietos policijai surastu kaltinamąjį. Labai pagelbėtumėte pareigūnams, jeigu sužinotumėte, kur asmuo gyvena“. Pagal šią schemą viskas ir buvo atlikta.
Įdomi etninė grupė
Leiskite jums šiek tik išsamiau papasakoti apie Airijos čigonus, mat ten gyvenu jau dešimt metų ir ši žmonių grupė mane labai domina. Tai baltieji čigonai, paplitę Airijoje, Anglijoje ir Škotijoje. Dauginasi tik tarpusavyje, kraujomaiša labai dažna, todėl visi turi labai daug bendrų bruožų ir jų su paprastais airiais nesumaišysi. Tai tauta, kurių stabilus pajamų šaltinis – socialinės išmokos, socialinės lengvatos ir privilegijos: dirbančio airių čigono nebūna. Prie jų vienintelių „nesikabina“ socialiniai darbuotojai, ragindami ieškoti darbo. Jų vengia visi: barai ir restoranai neaptarnauja, kirpyklos ir grožio salonai neįsileidžia.
Jeigu institucija, tarkim, kirpykla, įsileidžia čigonus, ten jau nesilanko kiti. Žinoma, diskriminacija vyksta tyliai, nes jie traktuojami kaip mažuma, surandant įvairių pateisinamų priežasčių, tokių kaip – viskas rezervuota, užsakymai nepriimami ir pan. Ir tai visiškai pateisinu, nes jie sukelia sąmyšį, sėja netvarką. Jų kalbėjimas virsta rėkimu, aš jau nekalbu apie dingstančius daiktus ir agresyvumą, jeigu jiems nenusileidi (tai ypač būdinga moterims). Vienas didžiausių pajamų šaltinių jau daugybę metų – tai transporto draudimo pinigai.
Mano aplinkoje yra keturi žmonės, pakliuvę į panašią situaciją kaip aš, bet jiems pasisekė labiau. Tokių kaip mano bylų Airijoje yra dešimtys kiekvienais metais. Airijos čigonai įvairiais būdais bando pasipelnyti iš draudikų. Jie nusitaikė ir į mane. Čia nieko asmeniško. Toks jų darbas. Jie nuo mažumės mokomi vogti, žino visas įmanomas apgaules. Didžioji jų dalis yra visiškai neraštingi.
Mano draudimo kompanijos darbuotojas Airijoje išgirdęs apie mane ištikusią nelaimę papasakojo, kad prieš penketą metų buvo pakeista daugybė nuostatų draudimo sutartyse, kad asmenims, kurių pavardės – McCarthy, O’Briens, Driscolls, Quilligans – bandantiems apdrausti mikroautobusus (tai pati populiariausia jų vairuojama transporto priemonė), draudimo polisai buvo neišduodami, dėl virtinės pavykusių pasipelnymo bandymų, pasinaudojant sutartyse esančioms spragoms.
Paprastas istorijos moralas
Iš kur aš tai žinau? Su žmona turime grožio saloną su soliariumo studija, kurioje lankėsi ir abi mane pakišusios čigonės. Nenustebino ir tai, kad jos manęs neatpažino. Jeigu mano vaiką (turiu nuostabią dukrą) partrenktų automobilis, to vairuotojo veido nepamirščiau visą gyvenimą. Bet jiems aš – vienas iš daugelio.
Iki šiol nei aš, nei mano šeima negalim patikėti, kad taip paprastai galima „užkabinti“ žmogui sumokėti tokio protu nesuvokiamo dydžio sumą. Esu priverstas leisti paskutines santaupas ginantis nuo Lietuvos draudikų. Šiuo metu mane slegianti skola jau išaugo beveik iki 75 tūkst., nekalbu apie gynybos išlaidas. Atnaujinti proceso Airijoje turbūt neįmanoma, nors mano ir mano advokatės nuomone yra daugybė pažeidimų. Turbūt mano laiško moralas būtų paprastas: nesitikėk, kad tiesa ir teisingumas eina kartu. Drauskitės automobilius, net jei jie stovi aikštelėje, meluokite, mielieji, nes tiesio kainą galite mokėti visą savo gyvenimą. Ir asmenys iš Jungtinės Karalystės bei Airijos, saugokitės tų žmonių pinklių, nes sistema jiems labai palanki ir yra aukščiau visko.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
