Štai kaip skamba skelbimo autoriaus pasakojimas:
„Aš su savo mergina Kristina draugauju jau beveik trejus metus, tačiau tipiniame 1,5 kambario bute Perkūnkiemyje kartu apsigyvenome vos prieš pusmetį. Ji labai protinga, tvarkinga, linksma, su ja labai gera būti ir gyventi drauge. Tačiau, viskas pasikeitė prieš penkis mėnesius...
Taip jau susiklostė, kad dažniausiai Kristina atsikelia anksčiau ir skuba į dušą. Faktas – merginų rytinė ruoša užtrunka ilgiau. Tad kai skamba mano žadintuvas, ji jau eina džiovintis plaukų, užleisdama vietą vonioje.
Vieną rytą lipdamas į vonią pastebėjau kažką rudo aplink nutekėjimą. Nesureikšminau to, tik pagalvojau, kad metas šveisti vonią, nes jau porą savaičių ji buvo nevalyta. Tą ir padariau tą patį vakarą.
Kitą rytą šokau į vonią savo rytinio dušo čiurkšlės ir mano didžiausiai nuostabai vėl išvydau rudus kažkokio materialo pėdsakus šviežiai valytoje vonioje. Šiek tiek susirūpinęs ir pasibjaurėjęs panaikinau visus nešvarumus. Juk tai negalėjo būti tai, apie ką aš pagalvojau (o pagalvojau, kad draugė nusprendė pakakoti vonioje).
Tikriausiai, kokie nors gyviai išropoja iš kanalizacijos (velniai žino, kas veisiasi tame Perkūnkiemyje!). Reikės grįžtant namo paimt kokios stiprios chemijos, gal kokio „Kurmio“...
Po kelių savaičių kovos įvairiausiais būdais, taip ir nepavyko užfiksuoti jokių keistų būtybių egzistencijos įrodymų, tačiau kas rytą mane pasitikdavo tos keistos rudos substancijos pėdsakai ant vonios dugno.
Atsargiai planavau, kaip paklausti Kristinos. Nenorėjau jos sugėdinti ar užgauti, galbūt tai koks nors psichinis sutrikimas ar keistas fetišas, apie kurį nieko nežinojau. Nesvarbu, kokia tokio elgesio priežastis, mes tai išspręsim drauge ir toliau sau laimingai gyvensim. Tačiau tai pritrūkdavo ryžto arba nesusiklostydavo tinkamos aplinkybės ir visa tai užsitęsė dar apie mėnesį.
Tarpusavio santykiai pradėjo pastebimai strigti ir blogėjo, rodos, ne dienom o valandom, ėmėm mažiau kalbėtis, buvimas drauge keldavo bereikalingą įtampą, kol galiausiai, praėjusį vakarą, viskas peraugo į ginčą (prasidėjo nuo to, kad aš neišploviau keptuvės, koks aš netvarkingas ir t.t.). Ir nežinau, ar diena blogesnė pasitaikė, ar kas, bet neatlaikė nervai ir išrėžiau:
– Aš bent jau nekakoju į vonią!
– Atsiprašau? – perklausė ji kupina nuostabos.
– Kristina, aš gi žinau, na... Kad tu kakoji į vonią. – Ar tu rimtai?! – sutrikusi išsižiojo ji.
Pasijutau baisiai nepatogiai ir ėmiau aiškinti apie rytinius radinius vonioje, kurie nepanašėjo į jokį vonioje sutinkamą produktą, ir kad negaliu įsivaizduoti, kas daugiau tai galėtų būti. Bekalbėdamas pajutau begalinį gailestį ir pabandžiau uždėti jai ranką ant peties, norėdamas parodyti savo paramą tokio gėdingo demaskavimo akimirką.
Staiga, beįsivyraujančią tylą nutraukė isteriškas juokas:
– Aš kas dieną vonioje trinu veidą rytinės kavos tirščiais!
Nors tą akimirką ir nelabai supratau tokios procedūros esmės, tačiau mane apėmė toks nepakeliamas lengvumas, kad net kojas pakirto, o veidą iškreipė turbūt keisčiausias šypsnys gyvenime.
Tačiau ekstazė truko vos kelias sekundes, nes nuaidėjo klausimas:
– Pala... Kiek laiko tu taip galvojai?!
– Na, pirmą kartą pastebėjau po poros savaičių nuo įsikraustymo. O kas?
– Tu galvojai, kad aš kakoju į vonią ir laukei penkis mėnesius, kad man tai pasakytum?!
Moralas: Neleiskit, kad koks š***s sugriautų Jūsų santykius. Ypač toks, kurio nėra. Kalbėkitės su savo artimaisiais!
Na, o mes toliau gyvename Perkūnkiemyje ir dar niekada nesijautėme tokie artimi ir laimingi.
Tiesa, parduosime vonią, kad lengviau užsimirštų visas šis nesusipratimas. Statysim dušo kabiną.“
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų vasario 25 dieną, atnaujintas 2019 metų vasario 6 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
