Taip šį kartą buvo ir man. Vakar atvažiavau į seminarą. Per pertrauką susiplanavau nuvažiuoti iki universiteto bibliotekos. Reikėjo literatūros rašomam darbui.
Grįžusi iš bibliotekos, radau savo automobiliuką nuleista padanga. Galvoje pralėkė aibė minčių, ko griebtis.
Pirma pagalba – pompa. Bet mano pastangos nuėjo veltui. Supratau, kad padangą kažkur tiesiog pradūriau.
Pasiskambinau informacijoje gautu serviso numeriu. Liūdna. Neaišku, kada atvažiuos, o apie kainą išvis nesinori kalbėti – apiplėšimas vidury baltos dienos. Sėdau atgal į automobilį.
Bevartant telefone esančių adresatų vardus, žvilgsnis užkliuvo už vyruko, einančio manęs link. Žmogus turbūt pamanė, kad ketinu važiuoti, ir atėjo perspėti dėl nuleistos padangos. Kai pasakiau, kad žinau, kokia problema, bet nežinau, kaip ją išspręsti, maloniai pasisiūlė padėti.
Nesu iš tų moterų, kurios nepasikeistų rato, bet atsarginio niekada neprireikė ir apskritai neturėjau supratimo, kaip jį iš po automobilio išsitraukti, be to, turėjau tam reikalingų įrankių. Bagažinėje – keltuvas, pompa ir raktas ratų varžtams sukti.
Vyrukas atsinešė dėžę reikalingų raktų, išėmė atsarginį ratą, pakeitė jį. Spėjau sužinoti, kad dirba kažkur kažką su kompiuteriais. Nepaklausiau nei vardo, nei vilnietis jis ar atvykęs iš kur. Net automobilio numerio neįsidėmėjau.
Daugiau nustebau, kad tai buvo automobilio BMW vairuotojas – susikurti stereotipai turi įtakos. Spėjau į antrą seminaro dalį. Laimingai grįžau namo.
Ačiū, Gerasis Žmogau!