Dirbau daug įvairių darbų: žvakių fabrike, netgi lentpjūvėje. Labai norėjau užsidirbti ir padėti mamai. Turėjau draugą, su kuriuo kartu gyvenome beveik ketverius metus. Tačiau jis mane skaudino, nes buvo pavydus, o aš buvau nuoširdi ir visiems stengdavausi padėti, tad jis dėl to pyko. Nusprendžiau skirtis, negalvodama, kuo tai pasibaigs.
Jis grasino mane nužudyti. Tai buvo tarsi paranoja. Jis manydavo, kad aš, būdama su juo, turiu kitą, nors į nieką kitą net nenorėjau žiūrėti, nes mylėjau jį. Mes išsiskyrėme, ir tai mane labai paveikė.
Susidėjau su bloga kompanija, susipažinau su gerokai vyresniu vyru, jis mane uždarė pas save. Neišleido namo, o kai pasakydavo, kad galiu eiti, ir aš bandydavau pabėgti, jis mane tiesiog sumušdavo. Spardė visur, kur pakliūdavo: į galvą, pilvą. Pradėjo eiti į miestą vogti iš žmonių. Ir, žinoma, tempdavosi mane. Žiemą jis versdavo mane miegoti landynėse, prievartaudavo.
Apvogusi kelis žmones aš padariau klaidą ir nusprendžiau nueiti pas tokį senienų supirkinėtoją, kuris buvo pagarsėjęs pedofilija. Sumąsčiau jam parduoti monetą. Nutiko taip, kad jis man liepė nusirengti. Aš nesutikau, kai jis mane griebė, aš surikau, tuo metu ir įbėgo mano draugas, kuris buvo mane uždaręs. Vyrai apsistumdė, ir tas žmogus, pas kurį atėjau, buvo sunkiai sužalotas. Aš su savo partneriu (bus lengviau suprasti apie ką aš, jei sakysiu partneris) pabėgau.
Tą patį vakarą mus parduotuvėje pagavo apsaugininkai, nes turėjo ieškomų žmonių, t.y. mūsų nuotraukas. Jį pagavo, aš pabėgau. Grįžau namo, papasakojau viską mamai, ji apsiverkė. Palaukėme iki kitos dienos, ir mama paskambino į policiją. Jie mane uždarė dviem mėnesiams į tardymo izoliatorių. Buvau be galo išsigandusi ir visos tiesos nepasakiau, nes bijojau savo partnerio. O dar ir policija Lietuvoje ne auksas. Negalėjau jais pasitikėti.
Maniau, jei jiems papasakosiu tiesą, jie visą papasakos mano partneriui, o jis vis grasino susidoroti su mano šeima. Bijojau, nes turiu mažą brolį, o sesuo – po traukinio avarijos. Taip pat bijojau dėl savo tėvų. Kai išleido iš tardymo izoliatoriaus, teismai truko dar apie metus. Po to sužinojau, kad gavau ketverius metus ir mėnesį kalėti nelaisvėje. Pabėgau į užsienį, nes bijojau. Be to, esu nuteista tikrai neteisingai.
Mano partneris, jau sėdėjęs 9 kartus, gavo kalėti septynerius metus, o aš – neteista nė karto – gavau ketverius. Aš apskritai nieko neskriaudžiau, tik stovėjau šalia ir bijojau ką nors daryti. Net sakiau, kad nemuštų savo aukos. O buvau nuteista kaip didžiausia nusikaltėlė.
Dabar užsienyje gyvenu jau dvejus metus. Turiu sužadėtinį ir penkių mėnesių dukrytę. Laukiu teismo sprendimo dėl siuntimo mane į kalėjimą. Bijau prarasti dukrytę, bet jau nieko nepakeisiu. Manau, kad daugeliui naivių merginų tai bus pamoka. Kovokite dėl savo laisvės ir, jei įkliūsite, nebijokite.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
