Man 28 metai. Jam 32. Esam susituokę jau 7 metus. Mūsų nuostabiajai dukrai Karinai 3 metukai.
Žinau, kad straipsnis susilauks daug kritikos ir neigiamų komentarų, bet man tai nė motais. Nes esu laiminga. Tikrai laiminga.
Mano vyras – Zambijos pilietis. Susipažinome, kai atvažiavau į Vokietiją dirbti viename fabrike. Lietuvoje darbo pagal savo specialybę neradau. Esu pradinių klasių mokytoja.
Ten ir susipažinau su savo nuostabiuoju vyru viename bare. Iš karto patraukė jo nuoširdumas, atvirumas ir šypsena. O taip pat tai, kad jis yra iš religingos šeimos ir pats labai tikintis.
Na, gal kam atrodys, jog paskubėjom – susituokėm vos po 2 savaičių pažinties. Į smulkmenas nesileisiu, bet tikrai iki šiol nepasigailėjau nė minutės, kad turiu tokį nuostabų vyrą. Tuokėmės Lietuvoje. Iš pradžių buvo biurokratinių problemų, nes jis yra trečiosios šalies pilietis, nors ir turėjo leidimą gyventi legaliai ir dirbti ES šalyse. Bet meilė ir kantrybė nugalėjo viską. Tėvai iš pradžių buvo šokiruoti. Nors niekad nebuvo rasistai, nesitikėjo, kad aš susituoksiu su afrikiečiu. Bet kai atvažiavom į Lietuvą, liko sužavėti žentu.
Deja, Lietuvai dar toli iki kai kuriu ES šalių tolerancijos ir supratimo. Atvažiavus į Lietuvą, mano vyras traukė žvilgsnius ir sukėlė begales apkalbu gatvėje, parduotuvėje ir pan. Kartais apsilankom ir Afrikoje, vyro gimtinėje. Sužavėjo jo didelė šeima: 4 broliai ir 3 seserys. Pakerėjo šių žmonių draugiškumas ir nuoširdumas, ko taip trūksta mūsų šalyje.
Dabar gyvenam Vokietijoje. Vyras turi nedidelį versliuką. Gyvenimu tikrai nesiskundžiam. Daug keliaujam.
Dukra net ir Lietuvoje sulauke patyčių iš savo bendraamžių. Vokietijoje vienoje mokykloje mokosi ir europiečiai, ir afrikiečiai ir maišytos rasės vaikučiai, taip pat indai ir islamą išpažįstantys. Čia žmonės kur kas tolerantiškesni.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
