Viskas prasidėjo gana seniai, kai buvau jauna ir naivi. Įsimylėjau. Bet įsimylėjau taip, kad iš to lipau labai ilgai. Man jis buvo ir gražus, ir šmaikštus, ir koks tik begalėjo būti. Jis buvo paslaptingas, turėjo viską, ko reikėjo jaunai merginai. Tik kažkodėl mano draugams jis nepatiko. O ar man tada rūpėjo? Aišku, kad ne!
Dienos bėgo, mėgavausi gražiomis akimirkomis, bučiniais, kartu sutiktais rytais... Buvo idealu! Praėjo treji metai, per tą laiką aš priaugau 40 kilogramų. Nuo ko? Nežinau. Nebuvo taip, kad ėsčiau, nemėgstu saldumynų, bet svoris kaip augo, taip augo. Iš pradžių jis man sakydavo, kad aš graži, kad mylės mane tokią, kokia esu. Taip, taip... Visi jie taip sako.
Kai išsikraustėme atskirai, prasidėjo baisiausios mano gyvenimo dienos. Mečiau mokslus, norėjau eiti dirbti. Darbą rasti buvo sunku. Du mėnesius sėdėjau namuose, ir su kiekviena diena mano mintys tamsėjo. Mane pradėjo kaltinti dėl visko. Kad mašina sugedo – aš kalta. Lauke lyja? Aš irgi dėlto kalta. Ant kilimo trupinėlis? Mano kaltė! Ir būtent tada aš pati pradėjau save niekinti. Jis mane vertė jaustis blogai, ir laikui bėgant aš kiekvieną tą žodį tiesiog sugerdavau į save.
Mintyse buvau susiformavusi save kaip baisiausią žmogų, kuris nieko nemoka ir nieko nesupranta. Ir taip būdavo kiekvieną dieną. Koks žmogus buvau prieš jį sutinkant ir koks likau po jo, sunku nusakyti žodžiais. Iš mano akių dingo ta kibirkštėlė, norėjosi tiesiog užmigti ir niekada neatsikelti. Norėjau ir nusižudyti. Bet atsikeldavau, ir su kiekviena diena jis man darėsi šlykštesnis ir šlykštesnis. Jeigu bandydavau šnekėtis, būdavau aprėkta ir išvaryta iš kambario. Žemindavo mane kitų akyse, o aš, kaip pilka pelytė, sėdėdavau ir nuleidusi akis į žemę galvodavau, kad viskas pasikeis. Aš gi jį mylėjau!
Viskas ir pasikeitė. Aš susiėmiau, tylėjau dar labiau negu prieš tai. Bet pradėjau sportuoti, kilogramai ėmė tirpti. Jaučiausi nuostabiai! Po kurio laiko pasirodė ir jo dėmesys. Bet jo man jau nebereikėjo. Mane supo pozityvūs žmonės, aš supratau, kad per jo niekinimus praradau dalį savo gyvenimo.
Prižadėjau sau, kad niekada niekam neleisiu pakeisti mano nuomonės apie save. Aš graži, aš geras žmogus, aš spinduliuoju šypsena, ir joks negatyvus žmogus manęs daugiau nepaveiks. Svorio numečiau perpus. Numečiau ne tik svorį, kurį priaugau, o ir visą negatyvą iš savo gyvenimo. Ir tik tada jis suprato, kad mane myli. Bet jau buvo per vėlu. Tam žmogui nejaučiau NIEKO.
Tik iki dabar jį prisiminus per kūną nueina šiurpuliai, bet tikrai ne tie gerieji. Pabaigiau mokslus, dirbu darbą, kuris man patinka. Vėl esu tas žmogus su kibirkštimis akyse ir galiu sau pasakyti, kad jos iš manęs daugiau niekada nedings! Nepasiduokite, kartais reikia atkentėti tą sunkų gyvenimo laikotarpį, kad galėtum gyventi taip, kaip dabar gyvenu aš.
Svarbiausia – tikėti, turėti svajonių ir siekti savo tikslų. Neapsileiskit, ir neleiskit kitiem griauti jūsų gyvenimo. Kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis ir, nors kartais nuklystame šunkeliais, visada yra kitas kelias.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
