Lietuvoje viešėjusią gruzinę pribloškė lietuvių elgesys

Visi turi istorijų, kurias galėtų papasakoti. Buvau įpratusi internete aprašinėti kai kurias savo gyvenimo akimirkas, tačiau dabar nusprendžiau papasakoti visą istoriją, pasistengsiu aprašyti visas emocijas ir parodyti tau, skaitytojau.

Vienerius metus buvau Lietuvoje ir drovėjausi kalbėti, daugiausiai bendravau angliškai, o grįžusi į Gruziją prabilau lietuviškai.<br>„123rf“ asociatyvi nuotr.
Vienerius metus buvau Lietuvoje ir drovėjausi kalbėti, daugiausiai bendravau angliškai, o grįžusi į Gruziją prabilau lietuviškai.<br>„123rf“ asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Mariam Silagadze

Mar 8, 2015, 7:18 PM, atnaujinta Jan 11, 2018, 6:05 AM

Pirmiausia – šis tas apie mane. Esu paprasta mergina iš Gruzijos, gimusi sostinėje – Tbilisyje. Myliu savo šalį, poeziją, muziką, kavą ir šokoladą. Tikiu, kad viskas vyksta dėl tam tikros priežasties, tikiu laime ir žmonėmis. Po bakalauro studijų nusprendžiau skirti laiko, kurio niekada nebuvo gana, veikimui to, kas neįprasta, nekasdieniška, ne tik studijuoti magistro programą.

Ieškojau įvairių variantų ir radau informacijos apie savanorystę Europoje. Kitas žingsnis buvo nuspręsti, kur važiuoti, o tai nebuvo labai sunku, kadangi man patinka šiaurės šalys.

Mano kandidatūra buvo populiari Baltijos, taip pat aplinkinėse šalyse, tačiau man jos visos buvo vienodos. Nuėjau patarimo pas senelį, kadangi jis – mano geras draugas ir apie gyvenimą žino daug daugiau, negu kiti žmonės, esantys aplink mane. Užteko paminėti Lietuvą ir jis net nepaklausė manęs apie projektą ar miestus, į kuriuos galėčiau važiuoti.

Taip užsimezgė mano ryšiai su Lietuva, vėliau šią šalį pavadinau Ežerų Žeme. Pakavausi daiktus ir neįsivaizdavau, kur važiuosiu ar kaip man seksis. Vienintelis dalykas, kurį žinojau buvo tas, kad mano mėgstama dainininkė, Alina Orlova, yra gimusi Lietuvoje, žinojau kelias jos dainas, kurių tekstų nesupratau, tačiau vis tiek dažnai jų klausydavausi.

Žinoma, senelis papasakojo kai kuriuos svarbius dalykus apie Lietuvos istoriją, kas padėjo man suprasti Lietuvių požiūrį į tam tikrus dalykus, jų vertybes ir charakterį. Žinojau, kad ši kelionė bus kažkas magiško. Taip ir buvo.

Pirmas skrydis lėktuvu, viena... laukimas Borispolio oro uoste šešias valandas... labai pavargau. Iš Vilniaus oro uosto vienas lietuvis nuvežė mane ten, kur turėjau gyventi, į mažą miestelį – Rietavą. Jis toks mažas, kad net neturi viešojo transporto. Iššūkis priimtas! Turėjau gyventi be savo šeimos mažame miestelyje, dalintis patogumais su vokiečiu vaikinu, kalbėti angliškai ir rusiškai, vėliau ir lietuviškai.

Pirmuosius tris mėnesius buvo nelengva, bet laikas bėgo ir prie visko įpratau, ir ne tik – viskas pradėjo labai patikti ir nesinorėjo išvykti. Niekada neįsivaizdavau, kad man ims patikti kita šalis taip stipriai, kad net galvočiau apie likimą joje. Dėl Lietuvos būtent taip ir nutiko. Labai įsimylėjau šią šalį.

Negali mylėti šalies, jei tau nepatinka jos žmonės. Jie – šalies atspindys. Man pasisekė, kad savanoriavau Rietave. Tiesą pasakius, manau, kad jei nori gerai pažinti šalį, turi pradėti nuo mažų miestelių ir kaimų. Čia žmonės paprastesni, bendraujantys ir yra daugiau galimybių tapti kasdienio gyvenimo dalimi. Kaip jau sakiau, tikiu laime ir žmonėmis. Dėl šio tikėjimo savanoriavimo metai tapo lengvesni. Džiaugiuosi, kad priverčiau save išlįsti iš „komforto zonos“. Per tuos vienerius metus sutikau nuostabių žmonių, daug keliavau, išpildžiau svajones. Dirbau su jaunais žmonėmis Rietavo jaunimo centre. Jie mane kasdien stebino ir mokė. Daug iš jų išmokau, galbūt jie to net nesuprato... bet taip jau nutinka.

Kiekvienas žmogus tave kažko išmoko. Mano direktorius buvo pareigingas ir protingas žmogus. Mentorius, kuris dažnai man primindavo vieną draugą, visada žinojo, kaip mane prajuokinti. Jaunimas – mano stiprybė, jie buvo mano motyvacija. Kartais, kai jausdavausi nusivylusi ar ilgėdavausi namų, tiesiog parašydavau žinutę Martai ir ji visada man padėdavo. Vaikščiodavome po Rietavą ir viskas atrodydavo gerai. Mano mielosios merginos... Milda, Arūnė, Eglė, Goda, Žaneta, Lina, Audronė ir daugelis kitų. Galėčiau surašyti visus vardus, tačiau greičiausiai ką nors praleisčiau, tad tiesiog sakau didžiulį ačiū Rietavo žmonėms, tarp jų ir savo lietuvių kalbos mokytojai, kuri mane mokė kalbos ir taip gerokai palengvino mano gyvenimą; bendrabučio darbuotojoms, kurių viena, turiu pasakyti, mane mylėjo lyg tikra mama; Žemaitijos kolegijos studentams.

Reikėtų labai daug laiko prisiminti ir padėkoti visiems, net „Maximos“ ar IKI darbuotojams. Myliu juos visus. Rimtai! Buvo naktų, kai taip ilgėdavausi visko, kas gruziniška, kad vargiai begalėdavau naktimis užmigti. Tačiau tokiomis akimirkomis visada prisimindavau „savo jaunimą“, jų besišypsančius veidus, žodžius, kuriuos jie sakydavo ir saulė mano danguje vėl nušvisdavo. Nuo šiol turiu dvejus namus, kur žmonės bus laimingi mane matydami. Susiradau labai gerų draugų ir šios draugystės vis dar tęsiasi.

Jau pusę metų esu namie, o mano lietuvių draugų ratas vis plečiasi. Buvau labai laiminga, kai radau Lietuvių kalbos ir kultūros centrą Tbilisyje. Eidama ten savotiškai išlaikau ryšį su Lietuva, toliau mokausi kalbos, susirandu daugiau draugų, tiek gruzinų, tiek lietuvių. Turėčiau paminėti Viktoriją, ji mane įkvėpė savo meile Gruzijai. Ji buvo Gruzijoje vieną semestrą, mokėsi ir vis dar tebesimoko gruzinų kalbos. Ji man primena mane pačią, taip, kaip aš myliu Lietuvą, ji myli Gruziją.

Viktorija net gamino gruziniškus valgius, kurių gaminti aš nemoku. Tai taip šaunu! Bendrauju su ja Facebook’e ir abi viena kitai padedame tobulinti kalbas. Brigita... Mergina, per pusantro mėnesio privertusi ją pamilti lyg seserį. Ji nepakartojama, aktyvi, pilna gyvybės ir šilumos Šiandien pasakiau „iki pasimatymo“ ir tikiuosi, kad šis pažadas bus ištesėtas.

Vidas – mano lietuvių kalbos dėstytojas. Jis suteikia puikią galimybę gruzinams išmokti lietuvių kalbos ir būti arti Lietuvos kultūros neišvažiuojanti iš Gruzijos. Daug studentų dar nėra buvę Lietuvoje, bet ją myli, nes dėstytojas labai gerai mus mus moko. Esame labai dėkingi visiems, prisidėjusiems prie šio centro įkūrimo.

Praeitą savaitę Tbilisyje vyko studijų mugė. Dėstytojas paprašė mūsų ten padėti, o mums labai patiko ten savanoriauti, kadangi turėjome progą pabendrauti su lietuviais ir skatinti studijavimą Lietuvoje, kas, mano manymu, yra labai gerai. Lietuvoje mokymosi sistema ir sąlygos yra nuostabios. Šalis yra jauki, žmonės – paprasti, tad mes teikėme informaciją gruzinams apie tai, kaip jie gali prisijungti prie lietuvių ir tapti jų bendruomenės nariais ten studijuodami ir gyvendami. Mugėje dalyvavo vienuolika universitetų, visi turi įdomias bakalauro ir magistro studijų programas.

Sutikau labai įdomių žmonių, tos dvi dienos buvo įsimintinos, mes stovėjome prie stendų, dirbome, kalbėjome ir kalbėjome, ir kalbėjome su žmonėmis, taip pat teko maloniai pabendrauti su universitetų koordinatoriais. Jie buvo labai draugiški ir atrodė laimingi mus matydami. Jų nuomone labai gerai kalbu lietuviškai ir siūlė prisijungti prie jų universitetų. Ši situacija buvo ganėtinai linksma, labai savimi didžiavausi. Vienerius metus buvau Lietuvoje ir drovėjausi kalbėti, daugiausiai bendravau angliškai, o grįžusi į Gruziją prabilau lietuviškai.

2013-ųjų rugsėjį stovėjau ant „Stebuklo“ plytelės, apsisukau laikrodžio rodyklės kryptimi ir sugalvojau norą – studijuoti magistro programą Lietuvoje. Vėliau tą patį padariau Tbilisyje įkurtame Vilniaus skvere, kuriame taip pat yra „Stebuklo“ plytelė (Taip, stebuklai vyksta ir Tbilisyje). Esu atsargi su norais, tačiau kai draugė paaiškino kam skirta toji plytelė, vienintelis dalykas atėjo į galvą – „Turiu čia grįžti, turiu čia studijuoti“.

Po studijų mugės turiu dar daugiau vilčių, kad noras išsipildys. Kovosiu už šią svajonę ir niekada nenustosiu stengtis.

Pasiilgau savo antrosios Tėvynės! Savo Ežerų Šalies... Kur praleidau stebuklingas gyvenimo dienas ir sutikau nuostabius žmones. AČIŪ visiems, kurių dėka įsimylėjau Lietuvą!

P.S. Šį tekstą rašiau pati, man padėjo draugė lietuvė.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.