Gražus 2014 metų birželio pavakarys. Skambina draugas – atvažiuok, prisiskinsi trešnių, o tai rytoj jų jau nebeliks. Strazdai gal iš viso Alytaus rajono suskrido. Pagalvojau, kviečia, reikia nuvažiuoti, nors anūkei uogų paskinsiu. Ant dviračio ir nuvažiavau.
O medžio didumėlis – net namą praaugęs. Pastatėm kopėčias, palypėjęs jas pririšau prie šakos, kad kokių netikėtumų nebūtų.Davė jis man kibirėlį su kabliu ant šakos pasikabinti. Klausiu, kiek galiu skinti. Ogi kiek pajėgsi, sako jis man.
Na, jis nuėjo savais reikalais, o aš, vadinasi, stengiuosi... O kuo aukščiau, tuo uogos gražesnės. Jau ir antro aukšto balkoną prilipau (dar pagalvojau – kokio velnio aš čia ant kopėčių vargstu, jeigu iš balkono dar patogiau būtų. Ištiesiau ranką ir šitoj vietoj mano „juosta“ staiga nutrūko... Nukritau iš medžio kaip „pelų maišas“.
Kaip veliau papasakojo draugas, per porą minučių atlėkė greitoji ir išsivežė į Alytaus ligoninės priėmimo skyrių. Na, ten sulėkė gydytojų komanda, tuoj tyrimus, galvos smegenų tomografiją, krutinės rentgenogramą, konstatavo pakauškaulio lūžimą, nedidelį pakraujavimą į vidų, krūtinkaulio lūžimą. Na, o kol mane po ligoninę vežiojo, draugas atvežė į ligoninę žmoną ir toliau keliones jau tęsėm dviese.
Gydytojai be dideliu kalbų nusprendė mane vežti į Kauno klinikas. Vienu žodžiu, susiuvo pakaušyje žaizdą, į greitąją – ir su švyturėliais į Kauną. Va ten ir prasidėjo mano nuotykiai.
Pakliuvau į gydytojo Obelenio priežiūrą (na, kokia ten priežiūra – daktarėlį per 4 dienas mačiau 2 kartus ir tai kaip vėjo nupūstą). Na, žinote, pirmą kartą pakliuvus į tokią įstaigą, nežinai žmogus kaip elgtis. Pagalvojau, kad taip ir turi būti.
Atnešė kažkokius popierius pasirašyti. Sakau, parodykit kur, akiniai tai po trešne liko. Paprašiau, kad nors perskaitytų, kur aš parašą dedu. Atsakymas: čia bendro pobūdžio klausimai, nieko svarbaus. Na, pasirašiau. Žmona namo išvažiavo, aš jau vienas.
Antra diena: valgyt duoda, vaistų jokių. Keista. Apsilankė daktarėlis, klausia, kaip savijauta. Sakau, labai galvą skauda ir svaigsta. Tai čia po tokios sunkios traumos ir turi taip būti, bet vaistų – jokių.
Prieš naktį apsilankė budinti sesutė – jeigu labai skauda, sakykit, skausmo nekentėkit, suleisim vaistu nuo skausmo. Suleido.
Trečia diena tas pats, tik daktarėlio nemačiau. Ketvirtą vėl apsilankė. Sakau, paleiskit namo, vis tiek jokio gydymo negaunu, o pavalgyt aš ir namuose galiu. Gerai, jokio prieštaravimo. Iki pietų sutvarkom popierius ir viso gero. Atidavė man ligos išrašą, kurį perskaityti galėjau tik namuose. Tiesa, daktaras dar paklausė, ar reikia sutvarkyti biuletenį. Aš atsakiau, kad esu neįgalus. O, tai viso gero, daugiau jokių klausimų.
Parveža žentas namo, skaitau tą gautą ligos išrašą. Viešpatėli tu aukštielninkas – tai va kodėl su manim taip klinikose elgėsi. Pasirodo, klinikų „specialistai“ kažkur rado duomenis, kad aš socialiai draustas iki 2014.01.31 (labai keistai tai atrodo mano neįgaliojo pažymejimo fone). Tai štai kodėl man buvo skirtas „konservatyvus“ gydymas, kitaip sakant –jokio gydymo. Kad aš gavau tik pagal įstatymą priklausančią būtinąją pagalbą.
Skambinu į Ligonių kasos Alytaus teritorinį skyrių. Ten mane patikino, kad to negali būti, kad aš turiu visą būtinąjį stažą, be to neįgaliuosius valstybė draudžia nemokamai.
Parašiau privatų elektroninį laišką Galvos smegenų traumų skyriaus vedėjui R.Vilciniui. Atsakymo jokio. Kreipiausi į Sveikatos ministeriją. Atsakymas – kreipkitės į Sveikatos ministerijos akreditacijos tarnybą (kitaip sakant, prisikišk į kišenes pinigų, kreipkis į advokatą, kad jis surašytų skundą, tik tada nagrinėsime. Gera perspektyva neįgaliajam?).
Dabar sėdžiu prie kompiuterio ir galvoju: o gal ir gerai, kad Kaune sugebėjo rasti duomenis, kad aš socialiai nedraustas. Kodėl?
Ogi todėl, kad 2014 m. gegužės mėnesį Santariškių klinikose man buvo diagnozuota vidurinės smegenų arterijos aneurizma (aneurizma – nenormalus kraujagyslės dalies išsiplėtimas. Kraujagyslei toje vietoje plyšus, kraujas užlieja smegenis ir žmogus dažnai miršta, o išgyvenusieji patiria sunkių komplikacijų – Red.).
Operacijai sutikimo aš dar nedaviau, prognozė prasta. Bet jeigu šitai būtų žinoję „kauniokai“, manau, jie būtų išoperavę ir be mano sutikimo, aš gi be sąmonės buvau...
Viliuosi, kad man neteks daugiau atidaryti šitos įstaigos durų, nepasitikiu aš ja. Išeitų, kad geriausią pagalbą gavau Alytaus ligoninėje. Ačiū jums.
***
Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos Galvos smegenų traumų skyriaus vadovas doc. Rimantas Vilcinis:
Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos Galvos smegenų traumų skyrius, kuriame gydytas šis pacientas, yra chirurginio profilio padalinys, kuriame operuojami ligoniai po galvos smegenų traumų arba stebimi, kad būklei blogėjant operatyviai būtų priimamas sprendimas dėl chirurginio gydymo.
Skyriuje ligonis buvo stebimas 4 paras. Stacionarizavimo metu ligonio būklė gerėjo, neurologinių simptomų ar smegenų suspaudimo požymių neatsirado, todėl chirurginis gydymas nebuvo indikuotinas.
Esant galvos ir krūtinkaulio skausmui, svaigimui, skirtas gydymas vaistais nuo skausmo, raminamaisiais vaistais, kraujospūdį reguliuojančiais vaistais.
Ligoniui pareiškus norą gydytis namuose, nesant indikacijų chirurginiam gydymui, ligonis buvo išleistas.
Beje, viena iš gydymo dienų buvo sekmadienis, kai gydytojui M. Obeleniui buvo poilsio diena. Tą dieną ligonis buvo prižiūrimas ir gydomas budinčio personalo.
Kaip pacientas ir rašo laiške, ligoninės dokumentuose nurodyta, kad ligonis draustas iki 2014-01-31, tačiau tai neturėjo jokios įtakos skiriamam gydymui.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
