Netoli senelių sodybos – greitkelis, todėl nuo mažų dienų žinau: juo negalima eiti pėsčiomis, varyti gyvulius, joti, važiuoti dviračiu. Niekada problemų nekildavo.
Šįmet atsivežiau į kaimą šuniuką, kurį gavau gimimo dienos proga dovanų. Kai užsižaidžiau su kaimynų anūke ant ledo, valandėlę jį užmiršau. Topas gainiojosi paukščius, o kai šie nutūpė ant elektros laidų, išbėgo į važiuojamąją dalį. Prišaukti jį nesisekė, nes buvo per toli.
„Fura“ atvažiuoja!“- suriko Agnė.
„Galas...“ – dingtelėjo mintis, kol plėšiau pačiūžas nuo kojų.
Vienomis kojinėmis puoliau bėgti trasos link. Prietemoje sningant kas pastebės menką baltakailį šunytį, lėkdamas tokių gabaritų mašina?
„To-pai!“- šūktelėjau kaip paklaikęs ir užkliuvęs už kemso išsitiesiau visu ūgiu.
Pro ašaras reginį mačiau kaip filme ar sapne: autotraukinys stebuklingai sustojo, milžino vaizdo ir garso išsigandęs įvykio kaltininkas suskubo nešti sveiką kailį namo. Jūsų dėka įsitikinau, kad Kalėdos – ypatingas laikas, prisikėlimo stebuklas. Jei net šunelis be atšvaito buvo pastebėtas, tai eismo dalyviai gali jaustis saugūs. Neužfiksavau Jūsų mašinos numerio,tad mano laiškas skirtas ir kitiems vairuotojams, kuriems rūpi ne tik jų ir krovinių saugumas, bet ir kiti eismo dalyviai ar jais tapę atsitiktinai...
Kadangi sunkiasvorių transporto priemonių eismas nukreiptas miestų aplinkkeliais, jie nekelia grėsmės pėstiesiems, mažesnė avarinių situacijų tikimybė. Teatleidžia Dakaro ralio ar „Formulės 1“ lenktynininkai, vilkikų vairuotojų darbas prasmingesnis, jie yra kiečiausi: ką jie gali ekstremaliomis, atšiauriausiomis sąlygomis, ne kartą teko matyti per TV.
E kategorija – ne kiekvieno prie vairo sėdinčio nosiai. Jų kelias vadinamas „Pragaro keliu“, jų dievas – galingas (iki 500 arklio jėgų) motoras. Tie, kurių valiai paklūsta daugiau nei trisdešimt tonų sveriantis mechanizmas, kurių ranka valdo 16 pavarų dėžę, turi būti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai gerai pasirengę: pasitikintys, atsakingi, ištvermingi ir kantrūs. Mokykloje dabar didelis dėmesys skiriamas karjerai: vykstame į tėvų darbovietes, susitinkame su įvairių profesijų atstovais. Vairuotojo profesija lyg ir visiems pažįstama, bet, manau, mes net nenutuokiame, su kuo tenka susidurti dirbantiems šį darbą, todėl, jei turėtumėte noro ir laiko, norėčiau Jus pasikviesti į klasės valandėlę (neįstosiu į Sveikatos mokslų universitetą – būsiu tolimųjų reisų vairuotoju).
Dar kartą dėkoju už išgelbėtą mano draugužio gyvybę. Supratingų eismo dalyvių, kuo mažiau nemalonių akibrokštų, gero kelio!!! R.Mikulėno rašinys dalyvavo Kauno Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos rašinių konkurse moksleiviams „Laiškas vairuotojui“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
