Niekas! Nei vaikų bendraamžiai, nei jų tėveliai, nei mokytojai, nei visi kiti suaugę žmonės. Tuo tarpu mano vaikams leidžiama viskas. Ir net duoti kitam į galvą. Rimtai. Nes jeigu kiti tėvai yra tokie kvaili ir negina savo atžalų, reiškia jie yra nevykėliai. O nevykėliai gimdo kitus nevykėlius, kurie ir skirti tam, kad juos kas nors daužytų.
Tiesa? Ne? Taip nesąžininga? O kas šioje žemėje yra sąžiningo? Aišku nieko! Todėl mano vaikai nuo gimimo ir mokomi, kad gyvenimas yra žiaurus ir ne rožėm klotas ir kad norint pasiekti tikslą reikia kovoti, meluoti, lipti per galvą, gąsdinti, naudoti jėgą ir visą tai su humoru bei šypsena veide! Taip, kaip tą daro visas pasaulis.
Šių taisyklių mokau ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais. Kaip? Paprastai. Pati elgiuosi taip, kaip ir reikalauju iš vaikų. Pavyzdžiui, meluoju pati ir skatinu meluoti vaikus. Nes manau, kad melas yra pati aukščiausia dorybė, žemėje daranti stebuklus. Be to, esu įsitikinusi, dar ir gyvenimo variklis, skatinantis žmonės veikti ir tobulėti. Kas vaikams labai naudinga.
Be melo mano vaikai dar gali daryti ir kitus visuomenės netoleruojamus dalykus. Jeigu kyla noras, gali garsiai keiktis kitų akivaizdoje, gali rodyti špygas, spjaudytis, spardytis, šaukti ar kitaip išreikšti pyktį ar savo nepasitenkinimą, nes aš nematau tame nieko blogo. Ir pati panašiai elgiuosi, kai kas sunervina. Galiu ir iškeikti, ir puoduką sudaužyti, ir per užpakalį užnešti, jeigu reikia.
Dar leidžiu visur laipioti, kur tik vaikai nori ir kur tik sugeba užlipti – ant tvoros, ant medžio, pastato stogo, vandens bokšto. Nedraudžiu ir braškes nudžiauti nuo kaimyno lysvės, nulaužti kokio medžio šaką, jei labai norisi, nuskinti gėlę, paerzinti šunį, išmesti šiukšles pro važiuojančio automobilio langą, prilipinti gumą prie suoliuko, nusišlapinti jūroje ar baseine, kai niekas nepamato, negrąžinti netyčia į kišenę įsidėto tušinuko ir pasilikti sau gatvėje rastą daiktą.
Perskaičiau, ką parašiau, ir pagalvojau – kitiems gali pasirodyti keistas toks vaikų auklėjimo būdas. Ir ne tik keistas, bet ir pavojingas. Skubu visus nuraminti – viskas čia gerai. Mano vaikai yra laimingi ir patenkinti, o man daugiau nieko ir nereikia. O vien todėl, kad tai šokiruoja aplinkinius, kaimynus ar pedagogus – keisti nieko nesiruošiu.
Kartą sūnus pasakė: „Kai tu, mama, numirsi aš sudeginsiu tavo kūną ir urną su pelenais laikysiu savo namuose garbingiausioje vietoje.“
„Kam?“ – nustebau.
„Tam, kad tu visada būtum šalia ir aš ir toliau galėčiau dalintis su tavimi savo pačiomis slapčiausiomis mintimis...“
Vakar lankėmės su vaikais parduotuvėje. Parduotuvės aikštelėje stovėjo gražus naujas baltas džipas. Pasiūliau vaikams – subraižom?
Vaikai pasukiojo pirštais prie smilkinių ir nutempė mane kuo toliau nuo bėdos. Ėjau ir šypsojausi – mano auklėjimo būdas pagaliau davė teigiamų rezultatų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
