Po kaimiškų darbų – vieša egzekucija prie tvarto

Kai viskas truputį pasimiršo, sėdint virtuvėje prie pietų stalo pasigirdo dukros klyksmas:

– Greičiau, greičiau Bobą per televizorių rodo.

Net aiktelėjau iš nuostabos, kai mane atstūmę uošviai pirmieji nulėkė prie vienintelio namuose televizoriaus. Tuo metu savaitgaliais vykdavo laida apie šunis. Ją vesdavo šunų veisėjas, pristatydavo įvairių veislių šunis, pasakodavo ir patardavo, kaip juos auginti.

Širdis iš skausmo sudrebėjo, kai pamačiau savo draugą Bobą ir tą žmogų, kuris jį išsivedė. Pievelėje lakstė įvairių veislių šunėkai, o mano mažylis su tvirtu pasaitu ir antsnukiu, laikomas tvirtos rankos, gulėjo prie šeimininko kojų. Jis kartkartėmis  pakildavo, bandydavo ištrūkti ir prisijungti prie šuniškų žaidynių, bet tvirta žmogaus ranka grąžindavo jį atgal. Bobas ir televizijos ekrane buvo atstumtasis, nes nė vienas keturkojis visos laidos metu neišdrįso prie jo prisiartinti.

Laidos vedėjas nutylėjo apie Bobo žygius, kuriuos aš buvau trumpai papasakojęs, bet vis dėlto visus, norinčius laikyti tokius kaip Bobas, perspėjo gerai pasvarstyti, kas juos šers ir kas vedžios į lauką. Sunkiai valdžiau emocijas, o uošvis lyg tyčia jas dar labiau kaitino.

– Tokią pabaisą zoologijos sodo narve laikyti, o ne namuose, – tarė, kaip man pasirodė, per daug ironiškai.

Nesusivaldęs pagrasinau išpirkti Bobą iš vergijos ir išpjauti didelę skylę miegamo kambario duryse, kad šuniukas galėtų krimstelėti į nosį, kai knarks. Uošviai visai rimtai pasiūlė susirasti kitą gyvenamą plotą ir ten auginti išsigimėlius padarus.

Žodis po žodžio, ir karo kirvis buvo iškastas. Turėjome sukaupę lėšų ir planavome įsigyti atskirą butelį, bet dėl Bobo iškilęs konfliktas viską pagreitino. Truputį pasiskolinę kitą savaitę jau kraustėmės į savo nuosavą butą.

Persikraustymo rūpesčiai, remontas, pagausėję reisai nuramino aistras ir privertė užmiršti Bobą, juo labiau net tiksliai nežinojau, kur jo ieškoti.

Įsikūrus, susitvarkius, atsiradus daug savo nuosavo ploto, ūgtelėjus sūnui, vėl užvaldė noras įsigyti šunį. Nors dažnai prisimindavau Bobą, dėl darbo specifikos Bobas galėjo tapti žmonos draugu ir manęs neįsileisti į miegamąjį. Tokios perspektyvos visai nenorėjau.

Niekam nieko nesakęs nupirkau turguje kitą gerą šunį. Naujam šeimos nariui aš tapau vadu, žmonai Spaikas buvo puikus draugas, o vaikams – didelis džiaugsmas. Net uošvė, kaip vėliau sužinojau, paniškai bijojusi šunų, išdrįsdavo paglostyti ir pamaitinti iš rankų naują šeimos narį. Užsimiršo Bobas, kivirčai, nesutarimai ir kaip visada vasarą savaitei išvažiavome pailsėti pas giminaičius į tikrą lietuvišką kaimą, kuriame tebeklestėjo visas kaimiškų džiaugsmų ir ydų kompleksas.

Kaip visada drąsiai įvažiavau į didelį kiemą ir norėjau išlipti iš mašinos, bet sustingau nepradaręs durų. Žmona, vaikai, Spaikas norėjo pulti lauk, bet mano griežtas „sėdėti“ sukaustė visą šeimyną. Aš ištiesiau ranką.

Už keliasdešimties metrų prie daržinės saulutės atokaitoje gulėjo šuo. Jis lėtai, lyg loti ir saugoti kiemą būtų ne jo šuniška pareiga, atsistojo paėjęs kelis metrus staigiai šoktelėjo ir porą kartų dusliai amtelėjo. Nuo stipraus ir staigaus truktelėjimo sulingavo nelabai tvirtos senos daržinės siena. Bet staiga jis nurimo, įsitempė ir panarinęs galvą sustingo.

Aš žiūrėjau ir negalėjau patikėti, kad tai Bobas. Nebuvo jokių abejonių, kad tai jis. Po pastarojo mūsų pasimatymo televizijos ekranuose, truputį pasidomėjau šios veislės šunimis. Mano kolega tokį turėjo ir gatvėse pasirodė vienas kitas, bet visi buvo kažkokie mažesni, smulkesni, kaip žaisliniai, palyginti su mano drakonu. Randas ant dešinio peties neleido suabejoti, kad tai jis.

Šeimininkai dirbo kaimiškus darbus, bet mes ir be jų puikiai žinojome, ką daryti ir kur eiti. Tą kartą sėdėjome mašinoje ir žiūrėjome į priešais stovintį Bobą. Pamatęs, kaip nuo truktelėjimo sulingavo daržinės siena, nedrįsau lipti lauk, nes nežinojau, ar jis mane pažins, kaip įvertins tą seną išdavystę.

Padėtį išgelbėjo pasirodęs darbininkas B. Jis buvo tolimas šeimininkės giminaitis, viską praradęs ir iš gailesčio priimtas gyventi. Už pastogę, maistą, kelis litus alui ir cigaretėms, kuriuos privalėjo pirkti šeimininkės parduotuvėje, padėjo dirbti gausius ūkio darbus. Seniau tokius vadindavo baudžiauninkais, dabar – samdomais darbininkais arba tiesiog visuomenės atstumtais, nes, kiek žinojau, buvo neseniai grįžęs iš kalinimo įstaigos.

Kaip netrukus paaiškėjo, Bobo šeimininkas buvo B., o ne mano giminaičiai. Samdinys drąsiai nutempė sargą prie sienos ir padrąsino išlipti. Spaikas dėl savo jaunatviško kvailumo iššoko pirmas ir norėjo bėgti susipažinti su aplinka, bet Bobas pašoko ir tylėdamas, bet iššiepęs nasrus puolė pasitikti šunėko. B. laiku spėjo sučiupti kvailelį, o nuo įtemptos grandinės smūgio vėl sulingavo daržinės siena.

Tą akimirką prisiminiau uošvių patirtą siaubą pamačius kruviną Bobą ir supratęs, kad jis manęs nepažino ar nenorėjo pažinti, pajutau kažką panašaus.

Apie ramias atostogas teko užmiršti. Išsikrovę daiktus tuoj išvažiavome pas šeimininkę. Ji, be visų kaimiškų rūpesčių, turėjo nedidelę parduotuvę. Po įprastinių pasisveikinimo ceremonijų atsargiai užklausiau apie šunį. Moteriškė pirmiausia paprastai ir kaimiškai išsiliejo, o po to ramiau papasakojo.

– Pažįstami paskambino ir paklausė, ar nereikia gero šuns, nes jie išsikelia kitur gyventi ir neturi kur jo dėti. Kaime šuo reikalingas, juo labiau kad vienas padvėsė ir atsilaisvino būda. Mes visi darbuose, atvežė, kai mūsų nebuvo namie, ir paliko.

Parvažiavę vakare vos infarkto negavome. Mūsų B., girtas kaip dūmas, viduryje kiemo apsikabinęs šunį dainuoja ir bučiuojasi. Mes norėjome išlipti, o tas padaras iššiepęs nasrus puolė ant mūsų. Vos spėjome atgal į mašiną sušokti.

Na, žalty, reikia eiti karvių melžti, kiaulių šerti, o negalime savame kieme iš mašinos išlipti. Tuo metu B. juokiasi, alų srebia ir vis siundo tą žvėrį ant mūsų. Tik kai vyras pagrasino atsivežti šautuvą ir nušauti abu prie vieno medžio, pririšo nematytą pabaisą prie daržinės.

Prie manęs jis greitai priprato, nes aš šerdavau, o vyras į daržinę per kitą pusę vaikščiojo. Va, žiūrėkite, ateina gražuoliai. Taip prigėręs jis visą kaimą terorizuoja, – parodė ranka į langą.

Kaimo keliuko viduriu įsiręžęs Bobas tempė sunkai ant kojų pastovintį savo šeimininką. Šuo staigiai pasuko į kiemą. Pasigirdo pikti šeimininkų balsai, šuns lojimas ir tik vienas kitas duslus sodrus Bobo amtelėjimas. Prie parduotuvės ramiai alų gurkšnoję vyrai, pamatę siautėjantį kaimynų kieme Bobą ir B., vikriai įbėgo į parduotuvę. – Arba perkate ką nors, arba šaunate lauk, čia jums ne kokia slėptuvė, – griežtai riktelėjo šeimininkė.

Pamatęs, kad vyrų turimos lėšos neadekvačios norui išsaugoti gyvybę, kilniaširdiškai nupirkau kelis butelius alaus, o prie lango prigludusiai močiutei – saldainių.

– Kaip pasakoje. Drakonas atskrido į kaimą, kaimiečiai užsidarinėja langines ir vartus, – pajuokavau ir, prisiminęs jo kovą dėl lauko šalia mano uošvių namų, su siaubu žiūrėjau į Bobą, tempiantį paskui save girtą B. Baisu buvo pagalvoti, ką gali iškrėsti laisvę atgavęs atstumtasis, ir niekam, išskyrus girtą darbininką, nereikalingas šuo.

– Kokia čia tau pasaka, – atkirto mano pusbrolio žmona. – Aną kartą sėdėjo ant suoliuko prie parduotuvės, o vaikas ar ištiesė ranką, ar prie B. prisiglaudė, tas pabaisa kaip čiupo už rankos, tai kaip lėlę nusviedė nuo suoliuko. Gerai, kad vaikas buvo su striuke, tai tik medžiagos gabalą išplėšė.

Netrukus B. atsisėdo ant suoliuko, o Bobas įsiręžęs žiūrėjo į mano šunį, sėdintį mašinoje.

– Tikiuosi, jie neužeis į vidų, – baugiai paklausė mano žmona, žiūrėdama per langą į sėdintį prie durų B. ir Bobą.

– Aš jiems abiem kailį nulupsiu, – griežtai atkirto savininkė, paėmė alaus, cigarečių ir drąsiai išėjo į kiemą. Bobas draugiškai pavizgino uodegą. Aprėkė B., kuris viduryje dienos jau girtas, šunį, kad tas terorizuoja kaimynus, įbruko į rankas cigarečių, alaus butelį ir nuvijo nuo parduotuvės. Visi lengviau atsipūtė.

– Tu nebijai jo? – paklausiau, akimis nulydėdamas Bobą.

– Nėra man kada bijoti, darbas darbą veja, be B. vieni nesuspėtume. Nors tas ir pageria, vis tiek nemažai darbų nudirba, o tas keturkojis sėdi ausis suglaudęs, kai aš po kiemą tvarkausi, nes supranta, kas jį maitina. Viena kartą bandė šoktelėti, tai pasičiupusi pagalį taip atvanojau, kad dvi dienas iš būdos nelindo. Tikriausiai keršydamas ant mano vyro puola.

– Bus bėdos su tuo šunimi. Ištrūks kokį kartą iš B. rankų ar išvers daržinės sieną. Gerai, jei tik kokį veršį ar šunį papjaus, o jei žmogų? – tariau ir papasakojau per televiziją matytus tragiškus įvykius.

– Nėra ko dykai trainiotis po mūsų vienkiemį, dirbti reikia, ir nebus kada bijoti to pašlemėko, – atkirto šeimininkė ir paragino keliauti prie upės.

Paprastai prie netoliese esančios upės eidavome pėstute, tą kartą važiavome automobiliu. Vakare, tik įsitikinę, kad Bobas pririštas prie daržinės ir nesiruošia pulti, išlipome iš mašinos ir skubiai užbėgome į antrą aukštą. Tik kai kieme pasirodė B., išėjome ir mes.

Šuo nešoko, nepuolė, tik atidžiai stebėjo, kai mes vaikščiodavome po kiemą. Jaučiau, kad Bobas mane pažino, bet nerodė noro susidraugauti, nes jis turėjo naują šeimininką, o aš – kitą šunį. Kažkokia nematoma, nesuvokiama siena skyrė mus.

Man tikrai norėjosi prieiti prie jo, kaip ir B. išsivesti pasivaikščioti, bet nenuspėjamas žvilgsnis ir, kaip man atrodė, perdėtas jo ramumas, neskatino tam žingsniui. Atrodė, kad laukia momento, kad atsiskaitytų su manimi už tą išdavystę, kai jį atidaviau patyrusiam šunininkui. Aišku, aš ne vienintelis buvau jį išdavęs, bet šiuo metu jo akiratyje buvau aš ir mano naujas šuo.

Žmona ir vaikai, kurie vaikščiojo po kiemą baugiai stebėdami Bobą, pasiūlė paieškoti kitos vietos atostogauti, bet aš nenorėjau laužyti tradicijų ir nusprendžiau pratęsti jas kaime pas pusbrolį.

Kėlė nerimą, kad šuo buvo labai agresyviai nusiteikęs namų šeimininko atžvilgiu. Kas kartą jį pamatęs, Bobas įsitempdavo ir kartais net šoktelėdavo sujudindamas daržinės sieną. Stebėdamas, kaip jis pula pusbrolį, kaip nepalankiai stebi Spaiką, kaip dreba kaimiečiai, kai girtas B. šlaistosi su juo po kaimą, kas vakarą kartojau, kad tas prie gero neprives, kad kol ne vėlu reikia atiduoti tiems, kurie moka su tokiais šunimis elgtis.

Bandžiau įtikinti, kad tai ne paprastas lenciūginis kaimo šuo: „Vien už tai, kad jį pririšote, jis kokį kartą atkeršys visiems.“

Mano miestietiška baimė dėl saviškių, slapta nuoskauda dėl sugadintų atostogų skatino nuolat kartoti apie gresiantį pavojų. Jie pritariančiai linksėjo, bet problemos sprendimą atidėjo vėlesniam laikui.

Vieną dieną parėję iš paupio pamatėme kraupų vaizdą. Kieme voliojosi kelios sudraskytos vištos, grandinė iš sienos išplėšta su visu kabliu, o paties Bobo nebuvo matyti.

Akimirksniu visi atsidūrėme antrame aukšte. Po kelių minučių pasirodė B. tempiantis Bobą prie daržinės. Pririšęs naujoje vietoje, puolė rinkti sudraskytus paukščius, bet nespėjo. Į kiemą įvažiavo šeimininkų mašina. Moteris nužvelgė pilną plunksnų kiemą, sunkiai valdydama pyktį įėjo į kambarį ir atsisėdo prie lango.

– Išvežkite jį į kokį šunyną, kol daugiau nepridarė bėdos, – tariau pamatęs, kaip šuo šoko ant pro šalį einančio pusbrolio.

– Jei nori, pats ir vežiok, aš neturiu laiko kada su juo žaisti, – atkirto moteris, žiūrėdama į darbininką, renkantį vištų likučius ir griežtai paklausė. – Vežiesi ar ne?   Pro langą žiūrėjau į ramiai prie daržinės sienos gulintį Bobą, o jis pakėlęs snukį žiūrėjo į langą. Nežinojau, ką daryti ir ką atsakyti. Tikrai neturėjau galimybės jo pasiimti su savimi, todėl dar kartą patariau nuvežti į šunų prieglaudą, bet pats nesiryžau pasisiūlyti jį vežti ant galinės sėdynės kaip prieš keletą metų. Buvau tikras, kad Bobas nelaižys draugiškai mano ausies ar sprando.

Moteris atsainiai mostelėjo ranka ir nuėjo melžti karvių.

Bobas, kažką negero nujausdamas, ar numalšinęs kraujo troškulį, visą dieną gulėjo ramus. Abejingai stebėjo baugiai vaikštančius po kiemą mus, Spaiką, o kas kartą susitikus mūsų žvilgsniams atrodydavo, kad jis šyptelėdavo ir ironiškai tarstelėdavo: „Juk sakiau tau, dvikoji padare, kad mes dar susitiksime.“

Žiūrėjau į jį ir negalėjau suvokti, kas paskatino mane įkalbėti šeimininkus atsikratyti Bobo. Ar baimė, kad jis ko nors rimto nepridarytų, ar paprastas miestietiškas egoizmas, kad negaliu ramiai poilsiauti.

Tą vakarą kieme susirinko truputį daugiau žmonių nei įprastai, nes buvo užbaigtas kažkoks vienas iš nesibaigiančių kaimiškų darbų. Niekas net nekreipė dėmesio į prie tvarto sienos gulintį viskam abejingą Bobą. Priešingame kiemo kampe sėdėjo prie bendro stalo nepakviestas darbininkas. Jis gurkšnojo savo alų.

„Du atstumtieji“, – dingtelėjo mintis. Tik vienas tylėjo, o kitas, traukdamas cigaretę po cigaretės, kažką piktai murmėjo po nosimi.

– Nuvažiuok, atsivežk V., reikia baigti vieną kartą, kiek galima, – griežtai savo vyrui paliepė šeimininkė.

Darbininkas staigiai pašoko, pripuolė prie jos.

– Nereikia, nereikia važiuoti pas V., aš sutvarkysiu, aš prižiūrėsiu, – maldavo kaip vaikas, vos valdydamas ašaras.

– Niekam čia nereikia tavo girtų ašarų, pridarysite bėdų, o man reikės atsakyti. Eik į savo kampą ir ten raudok, – atkirto griežta šeimininkė ir nuėjo prie svečių.

B. piktai pažiūrėjo į mane, nusispjovė ir pasitraukė į kiemo kampą. Supratau, kad Bobo likimas nuspręstas. Atvažiuos kažkoks V. ir išveš drakoną iš kaimo, bent jau man taip atrodė.

Atsiskyręs nuo vis linksmėjančios kompanijos, priėjau arčiau Bobo. Jis kilstelėjo snukį ir pažiūrėjo į mane savo kraupiu, nenuspėjamu, bejausmiu žvilgsniu.

Šunys kalba šuniškai, žmonės žmoniškai, bet taip būna, kai sklinda garsai, žodžiai, amtelėjimai ar lojimai. O mintys, kurios neturi formos, garso, gramatikos, leksikos ar šuniškų garsų, yra vienodos. Tereikia nepagailėti jomis pasidalinti su kitais, neatstumti, nebijoti įsiklausyti į kitų, net į šunų mintis, ir tuomet nustebsime išgirdę tai, ko negirdime, suprasime tai, ko iki tol nesupratome.

Tuo momentu, kai artėjo antrasis ir tikriausiai paskutinis atsisveikinimas, man pasirodė, kad aš puikiai girdžiu tyliai gulintį Bobą.

Aš atsisukau ir pamačiau iš mašinos išlipantį žmogų su šautuvu. Taip, aš įkalbėjau giminaičius atsikratyti Bobo, bet nepagalvojau, kad jie imsis tokių drastiškų, bet kartu ir paprastų, kaimiškų priemonių. Pažiūrėjau į darbininką. Jis jau atvirai braukė ašaras, į Bobą, kuris vis dar gulėjo savo vietoje.

– Bobai, ateik čia, – kažkas šūktelėjo iš kieme stovinčių žmonių būrio.

Gyvūnas, atsistojo, neskubėdamas atėjo, kiek leidžia grandinė, ją įtempė ir, panarinęs savo kumpą snukį, sustingo. Žmogus su šautuvu neskubėdamas surinko ginklą, užtaisė, nužvelgė pritilusius žmones, o po to įsmeigė akis į Bobą.

Jei mane pririšote prie tvarto, manote, kad padarėte iš manęs kaimo sargą? Tikitės, kad pradėsiu inkšti, šliaužioti, laižyti jūsų prakaitu smirdančias kojas, maldauti pasigailėti? Aš – ne Sargis, aš – nežinantis baimės, skausmo, negailestingas, bet ir niekada neprašantis pasigailėjimo iš stipresnio. Aš – baltas, gražus savo negražumu bulterjeras, tvirtai stovintis ant keturių prieš baime smirdantį dvikojį padarą su šautuvu.

Žvilgtelėjau į priklaupusį ant kelio žmogų su šautuvu. Jis šaltakraujiškai taikėsi į ramiai stovintį Bobą. Pasisukau į šunį. Tas kilstelėjo savo snukį ir man šyptelėjo, o jo akyse įskaičiau mums visiems skirtus pilnus paniekos žodžius: „Sukurtas žudyti – kūrėjo nužudomas.“

Driokstelėjo šūvis, kaip aidas skambantis iki šių dienų kartu su man pasakytais atstumto darbininko žodžiais:

– Atvažiavo miestietis ir padarė tvarką...