Esu iš tikrai padorios, pasiturinčios šeimos. Turiu seserį ir brolį, tėvai išsiskyrę, mama jau mirusi. Tačiau niekada nejutau jų meilės – visas jų dėmesys buvo pakeičiamas pinigais, jų gaudavau daugiau, nei kad proto tuo metu turėjau.
Gyvenimas kalėjime tikrai nėra lengvas, tačiau savo poreikiams patenkinti, kad ir būdamas ten, gali gauti viską: alkoholio, narkotikų, mobilujį telefoną.
Sėdėjau vienoje kameroje su tokiu vaikinu. Su juo labai susidraugavome ir turėjom vieną telefoną, kuriuo abu naudojomės. Norėjosi bendrauti su žmonėmis laisvėje, todėl rašydavom draugams. Kartais tiesiog surinkdavom bet kokį numerį ir jam parašydavom. Jei vaikinas – neįdomu, jei mergina – tęsi pokalbį, bendrauji, jei neatrašo – nesvarbu.
Taip susipažinom su viena nuostabia mergina, nusiuntėm jai kažkokio vaikino nuotrauką. Mano kameros draugas su ja bendravo daugiau, mat tuomet aš turėjau merginą.
Buvo taip, kad aš iš ten išėjau, nuėjau į vieną mobiliųjų saloną ir pasiėmiau kortelę su tuo pačiu numeriu, kurį naudojom kalėjime. Pradėjau aš bendrauti su ta mergina. Iš pradžių šiaip, dėl įdomumo – tai bendraudavom, tai ne, tai vėl bendravom.
Ir pajutau jai simpatiją. Kiekvieną dieną žinutės, susirašinėdavom visą dieną nuo „labas rytas“ iki „labanaktis“. Norėjau su ja susitikti, norėjau nusivesti į kiną, į kavinę, tiesiog būti su ja, bet... Bet ji nežinojo, kaip aš atrodau.
Nuotraukas siunčiau to paties vaikino, nežinojau kaip pasakyti, kodėl siunčiu ne savo nuotraukas ir kaip viskas yra iš tiesų, bijojau, kad ji nesupras ir viskas pasibaigs. Aš tikrai buvau savanaudis, rūpėjau tik pats sau.
Vieną dieną ji išsiaiškino, kad melavau, ir nuo tada mano širdis neplaka... Ji nebenori su manim bendrauti, nežinau, ar dar pyksta, bet tikiuosi ,kad jai viskas gerai.
Dabar ji žino, kaip atrodau ir visai normalu, kad tikisi manęs niekada nesutikti savo gyvenimo kely. O aš... Aš išvažiavau iš Lietuvos, norėjau nusižudyti dėl jos, dėl kitų problemų savo gyvenime, dėl įtampos, kurią patyriau. Stovėjau ant tilto netoli Olandijos ir jau ruošiausi šokti, bet sustojo „fūristas“, mane atkalbėjo ir nuvežė į namelį, uždarė mėnesiui vieną, liepė viską apgalvoti ir išėjo taip, kad persigalvojau, vėl noriu gyventi. Grįžau į Lietuvą, susiradau darbą, merginą ir gyvenu toliau.
Visa tai rašau todėl, jog girdėjau, kad reikia parašyti, išsipasakoti apie tai, kas slegia, ir palengvėja.
Pabaigai galiu pasakyti, kad širdis vis dar nebeplaka, kad pamilau tą merginą, kurią šitaip apgavau. Viską padaryčiau, kad ji man atleistų, tačiau žinau, jog pasitikėjimas – kaip popierius: jį suglamžius, jis niekada nebebus toks, koks buvo.
Vaikinas, kurį pamils tą mergina, bus pats laimingiausias. Ji bus nuostabi mama, nuostabi draugė bei mylimoji, man ji gražiausia planetos moteris, nuoširdžiausias ir geriausias žmogus pasaulyje.
Gaila, kad viskas šitaip susiklostė. Jei tu skaitai, o tikiuosi, kad skaitai, tai žinok, kad labai dėl to gailiuosi.
Su meile, O.