Pradėkime nuo to, kad yra tokie labai teisingi ir su realybe nesusipykusio žmogaus pasakyti žodžiai: „Meile gyvas nebūsi.“ Ir tik pasakose bei meksikiečių serialuose meilė nugali visas kliūtis, turtingas, gražus ir be galo doras vyras įsimyli vargšę, likimo nuskriaustą gražią mergaitę ir padaro jos gyvenimą tooobulą, klotą vien rožių žiedlapiais.
Tačiau realybėje rožinių vienaragių nebūna, o žmonės nėra suskirstyti tik į „geriečius“ ir „blogiečius“, kai už visus blogus darbus „blogiečiai“ visada būna nubausti, o „geriečiams“ gyvenimas atlygina šimteriopai.
Realybė visiškai kitokia, ir nebijokime pripažinti, kad gyvenimas nėra teisingas, ką pagrįsti yra lengviau nei lengva, todėl neišsiplėsiu. O juk ir straipsnis ne apie tai.
Kad paauglė gyvena kažkur fantazijų pasaulyje, o maža mergaitė kalba su fėjomis, tai yra viena, bet kai suaugusios ir subrendusios moterys kažkur „išskrenda“ ir kalbėdamos apie jį kvailai šypsosi, kai net jo prakaito kvapas joms tampa geriausias aromatas, kai jis pasidaro „kitoks nei visi“, „ponas idealusis“, “gyvenimo šviesa ir prasmė“, tai jau apgailėtina.
Tokia moteris, kuri atsisako savo gyvenimo dėl jo, normalaus vyro akyse tampa menka. Tai tik parodo, kad moteris neturo stuburo ir kaip asmenybė yra niekam tikusi, kad ji yra per silpna pati valdyti savo gyvenimą.
Nors, kita vertus,o ką gyvenime daugiau veikti, jei ne ieškoti vyro ir jį radus pamiršti savo interesus? Nors, palauk, kas tie interesai? Interesas buvo vyras ir jį radusi moteris automatiškai randa ir savo interesus!
Nesu aš prieš šeimą ir nesakau, kad meilė, tarpusavio pagarba ar pripratimas prie žmogaus neegzistuoja. Egzistuoja tokie dalykai ir tikrai yra nemažai gražių šeimų, kurią sudaro du suaugę ir subrendę, vienas kitam pagarbą jaučiantys žmonės, kurie kartu augina vaiką/us. (p.s. šeima be vaikų – irgi šeima).
Normalūs santykiai susideda iš dviejų žmonių ir dviejų asmenybių. Vyras gerbs tik tokią moterį, kuri turi savo tikslus ir kuri nebijos prarasti vyro, jei šis su ja elgsis nepagarbiai arba jei ji, būdama su juo, daugiau verks, nei jaus pilnatvės jausmą.
Kai „įsimylėjusi“ moteris atsižada savęs, kai jos gyvenimu, o ne partneriu tampa vyras, tuomet jis tai greitai pajunta ir savo moterį pradeda laikyti garantija, kurios nereikia nei vertinti, nei saugoti, juk vis tiek ji visada bus šalia ir „nuvalys jam batus“. Jis galės jai „siusioti ant galvos“, o ji sakys, kad čia lietus.
Ir koks avigalvis (te neįsižeidžia avys) yra pasakęs, kad „jei muša, tai myli“, ir kas per kvaišos moterys juo patikėję? Ir tai nėra tik tuščios šnektos. Pažiūrėkite, kiek daug verkiančių moterų aplink, kiek daug moterų skundžiasi, kad jų vyras negerbia, kad nerodo joms dėmesio, kad tapo abejingas ir pan? O kiek daug moterų šeimoje patiria smurtą tiek dvasinį, tiek fizinį?
Moterų aš nekaltinu, o vyrų neginu, bet kad moterys pačios vyrams duoda leidimą taip elgtis, tai yra faktas. Moterys negerbia savęs, „įsimylėjusios“ praranda orumą ir vyro akyse tampa tik „skuduras“.
Galiausiai, juk nė vienas sveiko proto vyras nesvajoja apie tai, kaip sukūręs šeimą žemins savo moterį. Vyrai trokšta tikros ir orios moters, kurios papraščiausiai neišdrįs pažeminti, nes žinos, kad tokio elgesio ji tikrai netoleruos.
Beveik visi nori šalia tokio žmogaus, į kurį būtų galima atsiremti, kurį būtų galima gerbti ir mylėti, su kuriuo kartu būtų galima kurti gyvenimą. Tačiau neretai suskystėdamos ir apsiseilėdamos moterys pačios neleidžia savęs mylėti ir pačios pastato save į tarnaitės ar vergės Izauros vietą, o po to skundžiasi, kad vyrui jos iš „mylimosios" tapo „mama“.
Brangios moterys, visų pirma, įsimylėkime save, nebijokime prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą ir neatsižadėkime jo dėl jokio vyro. Gyvenkime realybėje ir išmokime atskirti, kur tik televizijos serialas, o kur tikras gyvenimas.
Kai mes, moterys, tikrai gerbsime save, kai mes būsime amenybės su savo nuomone ir interesais, kai mūsų pasaulėžiūra nesibaigs tik ties santykiais, tai gal sumažės ir tokių problemų kaip smurtas šeimoje skaičius? Gal mūsų visuominėje atsiras daugiau laimingų porų bei gerų vyrų?