Šiuo metu taip pat turiu ir gerą darbą, neblogai apmokamą. Keli mano pomėgiai, nesusieti su darbu, tam tikru metu padarė mane kažkiek žinomu Lietuvoje, tai yra, kažkiek viešu žmogumi.
Suprantama, kad ten kur daug balto, turėtų turbūt būti kažkiek ir juodo, kad būtų tas vadinamas „balansas“, bet apie tai vėliau.
Nors esu dar sąlyginai jaunas, jau galiu pasigirti turintis 12-os metų profesinę darbo patirtį. Pradėjau labai anksti. Visada buvau veržlus, siekiantis daug daugiau, negu mano bendraamžiai, norintis stovėti tvirčiau ant kojų. Esu iš prigimties kovotojas. Kovotojas už laisvę, nepriklausomybę ir teisybę. Šitie 3 dalykai man reiškia labai daug.
Kovojau nuo to laiko kai dar buvau visai mažas ir iš manęs daug kas tyčiodavosi: mokykloje, kieme, netgi artimi draugai. Niekad nebuvau nei „mušeika“, nei keikdavausi daug, bet už save galėdavau pakovot, kai to reikalaudavo situacija. Mokykloje buvau dažniausiai tylenis, nors, kaip bebūtų keista, aktyvus tylenis. Per daug nesireikšdavau, bet daug klausydavau ir dalyvaudavau visokiuose renginiuose ir t.t.
Auklėjo mane motina. Bet netipiškai. Ne taip, kaip vienišos mamos paprastai auklėja sūnus. Mane auklėjo kaip kareivį. Tiesiogine to žodžio prasme. Gyvenimo kareivį. Nesiskundžiu dėl to, tas auklėjimas man davė labai daug, nors ir dėl kai kurių dalykų vis dar jaučiu pyktį motinai, tačiau dauguma jų man padėjo labai tvirtai stovėt ant kojų, labai anksti pajusti atsakomybės jausmą ir dideliais tempais judėti į priekį, siekti kartais neįmanomų dalykų.
Mane visuomet viliojo galimybės. Netgi tada, kai atrodė, jog tos galimybės tikrai ne man, kad aš jomis pasinaudoti negalėčiau, tačiau man tai nuolat buvo postūmis domėtis, dirbti, mokytis naujų dalykų. Visa tai dar labiau sutvirtino mano auklėjimo pagrindus ir padarė iš manęs stiprų žmogų (bent jau aš taip manau).
Pasirinkau sunkų kelią, man daug kas sakė, kad tai neįmanoma, daug kas iš giminės netikėjo mano sugebėjimais ir kad galiu pasiekti tam tikrų dalykų, bet aš jiems tai įrodžiau. Įrodžiau tuo pačiu ir sau.
Tačiau, kaip ir minėjau anksčiau, ten kur daug balto, turėtų matyt būt kažkiek ir juodo. Per daug metų įtempto darbo, pastangų, karjeros tiesiog pradėjau jausti emocinį nuovargį ir galiausiai išsekau. Prasidėjo rimtos ligos (nors niekada neturėjau jokių žalingų įpročių), netekau vidinės motyvacijos, praradau vidinę harmoniją (nors gal būt jos niekad ir neturėjau arba negalvodavau apie tai, kol buvau jaunesnis). Pasiekiau dugną emocine prasme.
Man pasisekė, kad atsirado žmogus, kuris man neleido tiesiog nugrimzti dar giliau, ačiū Dievui, ir įkvėpė mane atgal gyvenimui. Pajutau naują gyvenimo skonį, pradėjau domėtis kitais dalykais, kurie mano fizinę būklę jei ne sutvarkė visiškai, tai pagerino bent 80 procentų.
Tačiau, to neužteko. Emocine prasme vis jausdavausi silpnesnis ir silpnesnis, vis labiau paveikiamas. Nors net ir tokiais momentais aš nesėdėdavau vietoje, vis tiek daug ką veikdavau, ir vis dar kasdien turiu naujų minčių, naujų idėjų, dirbu savo darbą.
Bet mano vidinis pasaulis yra sutrikdytas visiškai. Kartais visiškai nieko nebenoriu. Nesu sociopatas. Nors kartais galvoju, kad taip būtų paprasčiau. Esu emocingas žmogus ir viską imu labai giliai į širdį.
Esu nuveikęs nemažai įvairiose man įdomiose srityse ir, aišku, ketinu nuveikti dar daugiau. Bet ateina kažkodėl supratimas ir nuolatiniai klausimai sau – o kam man viso to reikia? Koks viso to tikslas? Kam tiek metų ariau, dariau, stengiausi, siekiau?
Taip, atrodo atsakymas paprastas, belieka pasižiūrėt į rezultatus, bet vis vien tie klausimai mane tiesiog žlugdo ir neleidžia tobulėti bei siekti naujų dalykų. Dažnai nematau prasmės.
Esu nevedęs, vaikų neturiu. Kartais galvoju, kad gal man šeima padėtų sudėlioti, taip sakant, visus taškus ant „i“? Gal ji padėtų sujungti viską į vieną visumą, kad vėl imčiau jausti tą gyvenimo balansą?
Gal būt. Tačiau dažnai kyla klausimas, ar tikrai man šeima gali padėti ir ar tai nėra tiesiog savęs apgaudinėjimas ir bėgimas nuo savęs? Jaučiuosi lyg bėgčiau nuo savęs.
Su tais nuolatiniais klausimais, aišku, ateina ir kiti negeri dalykai – tokie kaip pyktis, savęs nuvertinimas (ir neįvertinimas), nepasitikėjimas savimi, nesusikalbėjimas su mane supančiais žmonėmis, problemos su nervais. Iš esmės jaučiuosi, lyg senčiau labai greitai ir kad to negaliu sustabdyti ir kad nieko negaliu pakeisti.
Turbūt paklaustumėt, ar esu laimingas? Bet niekad negalėdavau atsakyt iki galo į šį klausimą, nes turbūt niekad man nebuvo iki galo aiški pati sąvoka „laimė“ ir ką iš tikro ji reiškia.
Stengiuosi visuomet galvoti apie dabartį. Ne praeitį, ne ateitį, bet dabartį. Šią pamoką išmokau labai gerai. Džiaugiuosi, kad suvokiu dabarties prasmę ir jos galią.
Tačiau, panašu, kad to neužtenka, nes mano smegenys mane nuolat kankina ir neleidžia atsipalaiduoti bei mėgautis tuo, ką padariau (kad ir ne viską darau taip, kaip norėčiau ir, suprantama, tikrai pasiekiau ne viską, ko norėjau). Tiesiog nemoku mėgautis savo darbo rezultatais. O gal pats tiesiog neleidžiu sau mėgautis tuo, nes bijau atsipalaiduoti?
Žiūriu rimtai į gyvenimą ir į žmones, supančius mane. Jaučiu atsakomybę už save, už savo veiksmus ir, atrodo, žinau, kokią žinutę siunčiu į „sociumą“. Tačiau kaip pačiam pajausti tai, kad darai viską taip, kaip tu nori, ir kad tai ir yra tie teisingi žingsniai laimingo gyvenimo link?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
