Turbūt mamos nebyli įtaka, o gal noras pateisinti jos ir anksti išėjusio tėvo viltis tapo mano gyvenimo varikliu. Dariau viską, ką, mano manymu, reikėjo daryti, ką siūlė pats gyvenimas.
Ištekėjau už žmogaus, kuriam, atrodė, reikalinga mano pagalba. Išgyvenome daug metų šalia, bet ne kartu. Visada atsirasdavau ten, kur buvo reikalinga mano parama ir pagalba. Anksčiau apie tai negalvojau, maniau, taip reikia. Auginau vaikus, bet jiems skyriau per mažai laiko, nes reikėjo dirbti, daug dirbti. Gyvenimas suteikė ne vieną šansą daryti karjerą, ir dariau, nes taip reikėjo.
Darbo valandų niekad neskaičiavau, nes ir vėl, taip reikėjo. Vėliau slaugiau ir globojau sergančią mamą, niekada neprašiau pagalbos, nes tai priėmiau kaip savo pareigą jai. Neturėjau nei pakankamai lėšų, nei didelio noro daug keliauti, iškylauti, pramogauti, nes manęs reikėjo kitiems, namie ir darbe.
Dabar sunkiai prisimenu, kas man suteikė daugiausia džiaugsmo ir laimės. Turbūt todėl, kad tada nekėliau sau to klausimo, dariau tai, ko iš manęs tikėjosi ir laukė kiti. O ką pakeisi, kai visa tai, jau praeitis. Tik niekam to nelinkėčiau.
Kasdien, bent kartą per savaitę pamąstykite, kaip įvertinate praėjusį laiką, ar buvote laimingi, ar suteikėte pakankamai meilės ir šilumos artimiesiems, ar laimingi buvote patys. Nelaukite senatvės, nes apmąstymams laiko turėsite daug, bet laimingesni netapsite.