Nepaisant to, sunku pasakyti, ar visada mokykla atlieka teigiamą vaidmenį mano, kaip asmenybės, formavime. Nuo mažens itin atidžiai stebėjusi suaugusiuosius, visada jutau sektinų pavyzdžių, autoritetų poreikį, paskutiniais metais mokykloje tapau itin reikli sau ir savo aplinkai.
Kaip ir kiekvienas augantis, savęs ieškantis žmogus, norėjau, kad mano mokytojai, visų pirma, būtų žmonės, kurių nuomone galėčiau pasitikėti, požiūriu – vadovautis. Norėjau, kad pedagogai, mokytų ne vien skambių frazių, neva, atnešiančių puikius egzaminų rezultatus, bet ir ugdytų gebėjimą suprasti bei objektyviai įvertinti mane supantį pasaulį.
Deja, skaičiuodama likusias dienas mokykloje, turiu pripažinti, jog daugeliu atveju, tokios viltys yra utopiškos.
Norėčiau pasidalinti viena labiausiai mane nuvylusių istorijų, įvykusių mano mokykloje lygiai prieš metus – iš karto po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Tądien mano rusų kalbos mokytoja mokinius pasitiko itin džiugios nuotaikos ir pradėjo pamoką pasikeitimų geopolitiniame žemėlapyje aptarimu.
Pasidalinusi savo teigiamu požiūriu į šį, viso pasaulio sukritikuotą Rusijos veiksmą, ji mokinių reakcijos nesulaukė. O kodėl turėtų? Mokytoja juk šneka nuoširdžiai, įtikinamai. Mokytoja juk yra protinga!
Pabandžiau diskutuoti su savo mokytoja, tačiau išgirdau, kad esu paveikta lietuviškos žiniasklaidos propagandos ir kad suprasti realybę man padėtų fakto, jog žmonės Kryme dabar jaučiasi kaip lietuviai devyniasdešimtųjų kovo vienuoliktąją, suvokimas.
Tą kartą, neapsikentusi padėties beviltiškumo bei įkyriai brukamos neteisybės, iš klasės išėjau vos pamokai įpusėjus. Bet šiandien vertinant šią situaciją man norėtųsi išvengti dramatiškumo.
Turbūt veikia absurdo toleravimo skatinimo politika, kurios veikiami esame kasdien. Šnekėjimas apie tokius ir kiek kasdieniškus incidentus garsiai, traktuojamas kaip netaktas netgi mokinių tarpe, nes svarbiausia – malonūs santykiai.
Ironiška, kad šiandien literatūros pamokose aptariamos kūrinių vertybės dažniausiai suvokiamos kaip egzamino reikalaujama prievolė ir nei iš tolo netampa mūsų pačių dalimi. Sunku pasakyti, kas yra didžiausias tokių tendencijų kaltininkas, ir ar galima turėti vilties, kad jos keisis, kai mokyklose ims dominuoti jaunesnė mokytojų karta.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
