O tokių liūdnų minčių kartais susikaupia labai daug. Mes dažnai nepastebime, kaip pradedame klimpti vis gilyn, dažnai viską „nurašydami“ blogai nuotaikai ar orui. Aš esu vienas iš tų, kuris labai dažnai patiria slogias akimirkas.
Viskas prasideda dar ankstyvoje vaikystėje, kai prasideda darželio ar mokyklos grupių susiskirstymas. Taip pamažu pradeda formuotis santykiai, kuriuose tam tikri žmonės lieka užribyje. Ir tada pamažu pradeda ryškėti tam tikros depresijos užuomazgos.
Žinoma, mažas vaikas dar nesupranta, kas jam yra, tik žino, kad kažkas ne taip. Bet, bėgant metams, pradedi suvokti, kad tai yra ne šiaip staigi nuotaikų kaita, bet daug rimtesnis dalykas. Viskas, kas vyksta namuose, kieme ar mokykloje, mus visada veikia.
Vaikystėje mes kreipiame dėmesį į tai, ką apie mus sako draugai. Mums rūpi, kad jų būtų. Vietoje to vienam tenka sėdėti suole, kai per šokių pamokas tenka šokti su šluota. Ir tada pradedi galvoti, kodėl taip nutiko būtent tau?
Metams bėgant, patyčios tampa stipresnės. Slogios akimirkos – dažnesnės. Tenka išgirsti sakančiųjų, kad depresija atsiranda iš gero gyvenimo. Bet ar tikrai? Ar esate matę, kad depresija sirgtų turtuoliai? Ar pasižiūrite, kaip elgiamasi su žmogumi, kuris yra šiek tiek kitoks?
Kad tai neatrodytų tik tušti žodžiai, pasidalinsiu pavyzdžiu, kuris silpnesnį žmogų ne tik prie depresijos, bet ir prie savižudybės privesti gali.
Paskutiniais mokslo metais mokykloje vyko tėvų, mokinių ir auklėtojos bendras susirinkimas, kuriame aptarėme artėjančių išleistuvių organizacinius klausimus. Buvo darbo dienos vakaras, tad susirinko tik keletas tėvų ir trys vaikai. Tarp jų buvau ir aš.
– Mielieji, susirinkome pakalbėti apie artėjančias mokyklines išleistuves, – ištarė auklėtoja.
– Aš norėčiau pasiūlyti, kad visa ši šventė būtų kuo paprastesnė ir pigesnė, nes, manau, mes visi suvokiam, jog pas mus klasėje ne visi turtingi, – tariau aš.
– Paprastesnė?! Pigesnė?! Tu ką, manai, kad aš leisiu sugadinti savo vaiko šventę vien todėl, kad kažkoks ubagas neturi pinigų? – pradėjo šaukti viena mamytė.
Auklėtoja nekreipdama dėmesio į leksikoną tęsė pokalbį:
– Tai ką jūs siūlote? Kaip visa ši šventė turėtų atrodyti?
– Pirmiausia siūlau, kad tai būtų labai įsimintinas dalykas. Reikėtų rinkti po 300 litų, kad būtų galima išnuomot naktinį klubą, muzikantus ir visa kita, – pradėjo mamytė.
– Jūs ką? Tokie pinigai? Ką mes čia rengiam? Vestuves ar išleistuves? Juk tai yra milžiniški pinigai. Ką, mes čia visi tokie milijonieriai? Aš siūlau surinkti po 50 litų, padaryti vaišes mokyklos sporto salėj ir skirstytis. Alkoholio irgi nereikia.
– Ir vėl tu čia kišiesi? Ko tu išvis čia kiši savo trigrašį? Čia kalbama apie normalią šventę, o ne apie kaimo vakarušką. Aš nekalta, kad tu ubagas, – ištarė.
Tada aš neištvėręs išėjau. Ir po tokių akimirkų dar įmanoma nekristi į depresiją? Pamąstykit.
Galiausiai buvo sutarta rinkti po 300 litų. Šventė vyko, kiek žinau, viename iš barų, kur grojo kažkokie atlikėjai ir didžėjus.
Aš nedalyvavau, nes tuo metu šeimos finansinė padėtis buvo sunki. Bet po to man teko ir tiesiogiai ir per aplinkui išgirsti ne vieną kartų žodį. Oficialioje dalyje aš dalyvavau, bet ilgai neužsibuvau.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
