Iš karto pasakysiu – esu perskaitęs labai daug įvairių knygų. Neskaičiau erotinių, apie paleistuvių gyvenimą, bet vieną kitą apie nelaimingas suvedžiotas moteris perskaičiau – Stendalio „Raudona ir juoda“, na ir žinoma Antano Vienuolio „Paskenduolę“.
Iš savo, kaip vyro patirties, galiu pasakyti: šios knygos – visiška tiesa. O kadangi tos patirties turiu daug, tai kam skaityti tai, kas jau yra žinoma?
Nėra moters, kurios nebūtų galima suvilioti. Kiekvieną galima suvilioti, jei tik rimtai užsiimtume viliojimu, o jei kuri ir lieka nesuviliota, tai ji tiesiog neverta ir viliojimo. Tos, kurios laiko save šventomis, yra tokios tik todėl, kad jų niekas nebandė įsitempti į lovą. Abejoju, ar jos nuo to laimingesnės.
Pradėsiu nuo to, kad niekada nesinaudojau mokamų prostitučių paslaugomis. Visada niekinau seksą už pinigus, nes esant reikalui galiu gauti veltui. Tiesa, dažnai tas veltui gaunamas kąsnis, jei nori, kad jis būtų ne tik kūnui, bet ir akims malonus, reikalauja šiokių tokių pastangų. Ir nereikia būti nei turtuoliu, nei gražuoliu, nei demonu. Užtenka būti paprastu vyru.
Nuo vaikystės mačiau ir patyriau tokių dalykų, apie kuriuos ir erotiniai žurnalai nedrįstų rašyti, nes tos scenos neturi nieko bendra su meile, seksu ar paprastu ištvirkavimu. Šios scenos – lyg šlapias skuduras per moters veidą.
Dar nė ūsai nesikalė, kai sužinojau, kas slepiasi už gražaus žodžio „moteris“. Gyvenau rajone, kuriame buvo visko. Viešai nesimylėjo, nes tokiems milicija per pasturgalį lazda uždroždavo, bet nukritusių patvoryje gražuolių su užverstais sijonais dažnokai matydavau. Tokioms vyresni vaikinai net sovietinius pantalonus nutempdavo, kad jaunimas matytų tai, ko nerodė tų laikų televizija.
Tą kartą kažkas riktelėjo: „Sandėliuke guli M., duoda visiems veltui!“ Reakcija buvo žaibiška – viską metę nulėkėm ten.
Visi ją žinojo. Nebuvo gražuolė, bet, būdami tokio amžiaus, nebuvome grožio gurmanai. Vaizdo įrašų neturėjome, tenkinomės vienu pornografiniu žurnalu visam kiemui. Galimybė pamatyti ir pabandyti viską realiai buvo labai viliojanti.
Vaizdas ne koks, bet ne šokiruojantis, nes kelis kartus per neužtrauktą langą stebėjome vietinių tetų ir dėdžių orgiją. Už tai, kad nuvijo jai dar nepasibaigus, supykę paleidome kelis akmenis į langus ir pabėgome.
Sandėliuke viskas buvo atvira. Jokių užuolaidų ir gyva moteris, ištroškusi meilės. Nepamenu jausmų, bet gerai pamenu būrelį paauglių ir šniokšiančią, šlapią, alkoholiu smirdinčią moterį, išmestą iš Rojaus ir pradėjusią minti nuodėmingą kelią.
Susiraukėte, nepatiko, pasakysite, kad jūs ne tokia moteris. Bet juk vyrų jūs neskirstote į Petrus ir Jonus, o sakote – vyrai tokie, vyrai anokie. Tai ir aš neskirstysiu jūsų į Onutes, Marytes, o vadinsiu moterimis, išmestomis iš Rojaus. O už ką jus iš ten išmetė, žino net vaikai.
Jau girdžiu pilnus pasipiktinimo balsus. Tačiau jaučiu, kad neskubate, nes norite sužinoti tęsinį.
Sovietų armijoje, kurioje nebuvo jokios moralės, perlipus tvorą vienintelis troškimas buvo išgerti ir bet kurią, nors
truputį šiltą, pamylėti. Greitai paaiškėjo, kad kareiviškos energijos labiausiai trokšdavo vedusios ir žymiai vyresnės
moterys.
Nepasakosiu kareiviškų nuotykių, nurašysiu viską atitinkamos tautos mentalitetui, nes buvo sakoma: jei parsiveši
tos tautos moterį, tai užteks ir vyrui, ir kaimynui.
Grižus į Tėvynę, taip pat teko įsitikinti, koks saldus tas žodis „moteris“ – ypač ištekėjusi ir vyresnė. Teisybės dėlei turiu pripažinti, kad su mūsiškėmis kartais tekdavo ilgiau pakariauti, bet jaunam darbščiam kūnui moralės tvirtovės neilgai priešindavosi.
Nebuvau sekso monstras, bet kas kartą vis labiau traukdavo suvilioti pažįstamas ar pažįstamų vyrų moteris, kurios atrodė lyg dorybės etalonai. Tai kaip narkotikas, kuris įtraukia, yra nedraudžiamas ir jo yra pakankamai, tik reikia netingėti paimti.
„Melas!“ – sušuksite.
„Ne melas“, – atkertu ir žiūriu į dorą kolegos moterį.
Ji kuklesnė ir tylesnė nei kitos, nes labai norėjo vaiko. Po trumpo merginimo pasakė: „Tu man sukėlei tokius jausmus, apie kuriuos jau pamiršau.“ Ir ištižo mano glėbyje.
O dar kiek tokių buvo! Jau eilutė buvo norinčių dar kartą paragauti uždrausto vaisiaus.
Neatsispyrė net griežtoji, teisingoji, doroji bendradarbė, oi, atsiprašau, tiesiog moteris. Visi jos bijojo ne tik dėl užimamų pareigų, bet ir dėl viešai deklaruojamų moralės principų. Neišsigandau. Kuo baisesnė viešumoje, tuo skystesnė už jos ribų. Jau po trečio palydėjimo minkiau dorybės prisotintą šiltą molį, kaip tik mano kūnas geidė.
Tiesa, tai buvo didelė klaida. Vyresnieji visada sakydavo, nesimylėk, kur gyveni, negyvenk,kur myliesi. Tos taisyklės laikiausi, bet nepagalvojau, kaip pavojinga pakliūti į moters vadovės, nors ir netiesioginės, glėbį. Nei kur nuo jos pabėgsi, nei pasislėpsi.
Ironiškai šypteliu prisiminęs, kaip lengva, malonu ir paprasta siekti tikslo. Viso pasaulio moterų nepamylėsi, bet stengtis reikia, kai esi jaunas, o aplink tiek daug ištekėjusių, mechaniškai savo vyrų pamylimų moterų.
„Paleistuvis, bestuburis, ištvirkėlis, melagis“, – suriks garsiausiai tos, kurių nepamerginau, ir paskelbs nuosprendį – kaltas, kad jas pražiopsojau. Pripažįstu kaltę, gailiuosi, kad gyvenimas toks trumpas ir nespėjau visų moterų pamylėti.
O ką dabar padarysi? Nieko, todėl atduodu savo nebejauną kūną į nuskriaustųjų rankas, guldykite mane ant kryžiaus. Paskutinį žodį tars minia.