Tikrųjų priežasčių, ko gero, nesužinosime ir tikriausiai nebūtų etiška jas viešai aptarinėti. Tačiau kyla paprastas klausimas: ar specifiniai advokatų sveikatos reikalavimai, tokie, kokie nustatyti šiuo metu, neužkerta kelio advokatams ieškoti efektyvios pagalbos susidūrus su rimtomis psichologinėmis problemomis?
Šiuo metu advokatų sveikatos reikalavimai yra tokie, kad asmuo negali būti advokatas (juo tapti arba toliau dirbti), jei tik diagnozuojama kuri nors iš vadinamųjų F diagnozių. Tai kai kurie psichikos sutrikimai, pavyzdžiui, depresija ar nuotaikos sutrikimai ir panašiai.
Net jeigu toks asmuo gydosi anonimiškai (o tai savaime, mano manymu, yra absurdas – advokatas yra priverstas siekti apeiti reikalavimus, kuriuos teisės aktai kelia advokatams), jis vis tiek privalo savo parašu patvirtinti, kad neturi minėtų sutrikimų ir jų nesigydo ar per pastaruosius 5 metus nesigydė (!) anonimiškai.
Kitaip – viso gero, uždaryk kontoros duris, atiduok pažymėjimą, mantiją kabink į spintą visiems laikams, nes užtenka būti įrašytam į psichiatro įskaitą, ir viskas – tu nesi advokatas, nes neatitinki nustatytų reikalavimų.
Koks gi advokatas tuomet kreiptųsi pagalbos? Kuris žmogus norėtų viską prarasti – klientus, verslą, vieninteles pajamas? Juk advokatui įstatymas draudžia gauti pajamas ne iš advokato veiklos, išskyrus tokias išimtis kaip dėstymas arba meninė veikla. Ar kas nors kreiptųsi pagalbos, kai reglamentavimas toks? Aš, ko gero, nesikreipčiau.
Ar dar neatėjo laikas persvarstyti prieš 11 metų nustatytas taisykles?
***
Advokatų savivaldos institucijos – Lietuvos advokatūros komentaras:
„Vienas iš reikalavimų verstis privačia advokato praktika pretendentams yra tinkama jų sveikatos būklė – natūralu, kad žmogus, kuriam patikime savo verslo, asmeninio turto ir netgi likimo (skyrybų, vedybų sutartis ir pan.) klausimus, turėtų būti adekvačios reakcijos ir mąstymo patikimas pagalbininkas.
Kita vertus, advokatas yra svarbi teisingumo įgyvendinimo procese dalyvaujanti figūra – be jo buvimo teismo ar ikiteisminiame procese negalime kalbėti apie apgintas žmogaus teises, apsaugotus teisėtus interesus.
Todėl iš esmės pretendentas į advokatus ir praktikuojantis advokatas, taip pat advokato padėjėjai turi būti tinkamos sveikatos.
Skausmingas advokatų išėjimas (per pastarąją savaitę netekome jų net dviejų) dar kartą priminė, kad advokatui savo darbe tenka sugerti daug emocijų, nepasitenkinimo, kontroliuoti savo reakcijas, sulaikyti negatyvius jausmus.
Pridėkime dar veiklos tempą, procesinius terminus ir bus aišku, kodėl šios profesijos atstovai susiduria su didesne įtampa, galinčia neigiamai paveikti jų sveikatą.
Problemų dėl įtvirtintos advokatų sveikatos tikrinimo tvarkos yra. Šiuo metu galioja pareiškėjų ir advokatų sveikatos tikrinimo sistema, kurią dar 2004 m. nustatė Sveikatos apsaugos ir Teisingumo ministerijos.
Per 11 šios tvarkos galiojimo metų Lietuvos advokatūrai nežinomas atvejis, kad asmuo būtų negavęs reikalalingos pažymos iš sveikatos priežiūros įstaigos, nors būta situacijų, kai abejonių Advokatų tarybos nariams tikrai buvo kilę, pavyzdžiui, yra pasitaikę, kad asmuo turėjo galiojantį medicininį pažymėjimą, nors viešai buvo kalbama, jog nuo baudžiamosios atsakomybės jis turėtų būti atleistas, nes yra pripažintas nepakaltinamu.
Kaip žinoma, nepakaltinamumas leidžia taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, o ribotas pakaltinamumas reiškia, jog asmuo gali tikėtis švelnesnės bausmės už padarytą pavojingą uždraustą veiką.
Kad advokatų sveikata vertinama atsainiai, liudija ir faktas, kad advokato liga įstatymuose nėra laikoma pateisinama priežastimi neatvykti į teismo posėdį, prašyti jį nukelti.
Pavyzdžiui, baudžiamajame procese teisėjai yra įpareigoti taikyti trumpus terminus – dažniausiai bylos teisiamajame posėdyje turi būti pradėtos nagrinėti per vieną mėnesį. Dėl to neatsižvelgiama į advokato užimtumą, jo ligą, artimųjų slaugymą, galų gale jo poilsį (tarkime, iš anksto suplanuotas atostogas), kitus paskirtus posėdžius, nors tam Advokatų taryba savo lėšomis yra sukūrusi elektroninį advokatų profesinio užimtumo modulį, leidžiantį teisėjui įsitikinti, jog advokatas nepiktnaudžiauja savo užimtumu.
Apibendrinant teigtina, kad dabartinė sveikatos tikrinimo sistema veikiau stigmatizuoja advokatus ir neatlieka savo pagrindinės funkcijos – duoti signalą ir pačiam asmeniui, ir advokatų savivaldai apie galimą sveikatos sutrikimo rimtumą.
Lietuvos advokatūra atkreipia dėmesį, kad būtina keisti pareiškėjų ir advokatų sveikatos tikrinimo tvarką, palikti ją Advokatų tarybos diskrecijai – nagrinėdama individualiai savivalda spręstų, kada nukreipti savo bendruomenės narį gauti atitinkamą sveikatos pažymėjimą, užuot formaliai rinkusi medicininius dokumentus.
Tikslingas, o ne inertiškas dėl savo periodiškumo sveikatos patikrinimas leistų sutaupyti ir advokatų laiką, ir valstybės šiam tikslui išleidžiamas lėšas.“
***
Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė: „Dešimtmečio patirtis leidžia teigti, jog praktikoje nustatyta pretendentų į advokatus ir praktikuojančių advokatūros narių sveikatos tikrinimo tvarka neveikia.
Todėl reikėtų atsisakyti biurokratiniu formalumu virtusio privalomojo sveikatos patikrinimo, pačiai advokatūrai perduoti veiksmingesnės sveikatos tikrinimo tvarkos nustatymą, kartu griežtinant medikų atsakomybę dėl medicininių pažymų išdavimo, numatant jiems privalomas kontrolės procedūras pagal suinteresuotų asmenų prašymus ar suinteresuotų atstovaujančių institucijų paklausimus.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
