Komentaro pradžioje pripažįstama, kad advokatų veiklos pobūdis gali paveikti jų psichinę sveikatą („pridėkime dar veiklos tempą, procesinius terminus ir bus aišku, kodėl šios profesijos atstovai susiduria su didesne įtampa, galinčia neigiamai paveikti jų sveikatą“).
Tačiau toliau kalbama tik apie advokatų sveikatos tikrinimą, iš ko akivaizdžiai galima suprasti, jog advokatus, besigydančius nuo psichikos sutrikimų, reikia identifikuoti, kadangi tokie pagal galiojančią tvarką negali būti advokatais. Visiškai nekalbama apie galimybes pasveikti, tarsi jų ir nebūtų. Nors kam tai rūpi?
Straipsnyje prasčiausią įspūdį paliko Advokatų tarybos pirmininko komentaras apie dabartinę netobulą sistemą, kad reikia daugiau priežiūros, jog depresija sergantys advokatai nedirbtų. Taigi, žmogus priverstas pasirinkti: arba dirbti darbą pagal savo įgytą profesiją, arba kentėti ir sirgti depresija, nes gydytis negali.
Akivaizdu, kad depresija sergantis žmogus traktuojamas kaip nepagydomas ligonis, nes, jeigu bent kartą gyvenime lankeisi pas psichiatrą ir tau buvo diagnozuotas kad ir nerimo sutrikimas, viskas – advokatu nebūsi. Arba depresija vertinama netgi ne kaip liga, o kaip žmogaus statusas, kurį turint tu negali būti advokatu.
Esant tokiai situacijai, tokios beprasmės atrodo tos savižudybių prevencijos akcijos: „Nebijok kalbėti“ ir pan. Na ir ką, pasipasakosi, palaikys psichiniu ligoniu, uždės štampą ir pasiūlys eiti dirbti į archyvą?
Ši problema yra išties opi ir ją netiesiogiai atsisakoma spręsti. Sprendimai nukreipiami advokatų sveikatos priežiūros kontrolei, o ne sveikatos gerinimui, kaip turėtų būti solidarioje visuomenėje.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
