Kartą abi susitiko. Aštuoniasdešimt trejų metų „jaunėlė“ pasiūlė vyresnei dar vieną – atliekamą lazdelę – girdi, pasiramsčiuojant dviem lazdom bus patogiau marširuoti. Išsikalbėjo.
Abi atvažiavo gyventi pas vaikus, nes savarankiškai gyventi nebegali. Abi „su spaudimu“: kraujo spaudimas vienos per aukštas, kitos – per žemas. Abi seniai nebeturi sielos draugų. Vyrai sutuoktiniai ir šiaip bendraamžiai išmirė seniai kaip dinozaurai. Moterys – seserys, bendramokslės ir kitos taip pat jau iškeliavo arba yra nepasiekiamos.
Iki susitinkant aštuoniasdešimt septynerių vyresnėlės ištikimiausias kelionių draugas buvo šuniukas – „dvarniaška“
Čikis. Jis vienintėlis turėjo kantrybės krutėti išskirtiniu močiutės greičiu – maždaug 1,5 km per 3 val. Tik jis gali
kantriai palaukti, kol prisėdusi pakely močiutė sučiulps kišenėje rastą saldainį, eilinį kartą išsiėmusi iš burnos apžiūrės dantų protezus, sukalbės „Tėve mūsų“ ar atliks kitą jai svarbų ritualą.
Niekas iš močiutės vaikų ir anūkų nei už ką neištvertų tokio alinančio greičio ir juolab – keistų ritualų. Tik Čikis tai pakenčia. Suprantama, kad šunelis nesipriešino ir dar vienos močiutės atsiradimui.
Dabar jau vaikščiojo trise. Bet kartą vyresnioji močiutė pargrįžo namo drebančiom rankom, itin susigraužusi –
vaikštuolių trijulę išbarė jaunas vyras, gyvenantis kitame privačių namų rajono gale. Nors būdamas absoliučiai saugus už savo prabangaus namo tvoros, jis rėkė, kad Čikis pauostė jo gražią tvorą ir šitaip sukėlė grėsmę jam ir jo šeimai.
Be to, prie tvoros jis galėjęs kažką padaryt. Nors nieko Čikis nepadarė (močiutės įdėmiai apžiūrėjo patvorį) žmogus pagrasino – šunį nušaus, o močiutes priduos į policiją.
Bet baisiausia įvyko po to. Jaunesnioji senolė taip susijaudino, kad ėmė visa drebėti. Jai ėmė stoti širdis ir visai pakirto kojas. Šiaip ne taip ji pasiekė namus, bet gali būti, kad ten ją ištiko apopleksija. Dėl to vyresnėlė ypač graužėsi.
Nei tą, nei kitą dieną „jaunoji“ močiutė nebepasirodė. Galima tik spėlioti, kur ji pradingo. Nujausdama, kad gyvena tol, kol kruta, vyresnėlė ryžtingai tęsė kasdienes vaikštynes.
Tik maršrutą kardinaliai pakeitė – užuot keliavusi dailiomis privačių namų gatvelėmis, dabar ji nusuko į laukus, miškelio link. Dvi lazdos (po vieną abejose rankose) ir „dvarniaška“ Čikis – reikalinga amunicija tam, kad jaustumeisi pakankamai saugus. Juolab, kad laukuose ir miškelyje rečiau sutiksi žmones.
Bet močiutė klydo. „Čia negalima vaikščioti!“- staiga užbliuvo iš kažkur išlindęs piktas dėdė.
„Ar nematai, kas ten parašyta?! Privati valda! Supranti, kas yra privati valda?“ – putojo didelis, prakaulus žmogėnas su pagaliu rankoje.
Močiutė – tremtinių vaikas, ne iš kelmo spirta.
„Čia juk miškas ir laukai... Kodėl gi čia negalima? Ar aš savo Lietuvoj negaliu po mišką pasivaikščioti? Mano mamytė, vyras – visa šeima kovojo dėl Lietuvos, Sibirą išgyveno, o dabar mat negalima“, – narsiai gynėsi senolė. Bet grįžo namo sugniuždyta.
Kitą dieną vėl tas pats – įtūžęs dėdė su kuoka rankose, nepatingėjęs atbėgti visą puskilometrį nuo savo namo, rėkė, girdi, mano žemė, mano miškas ir laukai, nedrįsk čia vaikščioti! Nedrįsk čia dilgėles skinti ar kitų vaistažolių ieškot. Nedrįsk džiaugtis paukštelių čiulbėjimu ir neik prie upelio bebrų išvartų pažiūrėt.
Kad būtų garantuočiau, vieną dieną jis nupurškė visą pievą šalia upelio (ir gyduolių dilgėlių sąžalyną ) chemikalais – kai nurudo visi augalai ir pasimirė gyviai, žemvaldžiui turbūt tapo ramiau. Nebeateis čia močiutė su dviem lazdom ir Čikiu, nebesėdės, neberymos ir nebenervins.
Vos užsimezgusi močiučių draugystė buvo trapi it pavasarinis ledukas ant balų. Po to, kai jaunėlė „iškrito iš trasos“,
privačių namų gyvenvietėje nepasikeitė ničniekas – žmonės toliau skuba į savo darbus, augina vaikus, tvarko aplinką.
O vyresnioji toliau tęsia savo keliones; ji prisimena, kad kažkas jai padovanojo lazdelę. Bet kas padovanojo? Į šį klausimą jai sunku atsakyt. Senolės atmintis tokia, kad, pamiršusi piktąjį žmogų, ji vėl ir vėl – kasdieną iš naujo – įsibrauna į privačią teritoriją, vėl ir vėl savo „turbo greičiu“ žygiuoja per privačius laukus miškelio link, neturėdama žalio supratimo, kiek šiandien tie laukai prie Vilniaus kainuoja... Kad kiekviena žemės pėda šioje vietoje yra aukso vertės, todėl yra žūtbūtinai saugoma.
Maža to, nesusipratėlė stebisi, girdi, žmonės piktesni už šunis pasidarė – nebeleidžia ramiai pro šalį praeiti, puola kaip aviganiai. Nebeleidžia laukais ir miškeliais grožėtis. Ar su savim į aną pasaulį savo žemes nusineš? O gal amžinai gyventi ruošiasi?
„Seniau žmonės tokie nebuvo, – sako močiutė. – Kad neleistų po mišką ar laukus vaikštinėt – nėra to buvę. Dar maloniai pakalbindavo priklydėlį, vandens, savo bičių medaus pasiūlydavo, obuoliais pavaišindavo.“
Kad čia – Vilnius šalia, sostinė, o žemė kainuoja milijonus, močiutei nė motais. Tik ranka numoja.