Į Norvegiją iš Kauno atvykau prieš penkerius metus. Buvau meilės emigrantė, tad nebuvo baisu miesto šurmulį ir artimuosius iškeisti į miestelį tolimojoje Šiaurėje. Tuo labiau, kad norvegų kalbos nemokėjau nė žodžio. Laimė, tai nebuvo problema – vietiniai žmonės puikiausiai supranta angliškai.
Iš pradžių ėmiausi bet kokio darbo vien tam, kad tiesiog išsilaikyčiau: dirbau ir žuvies fabrike, ir padavėja kavinėje, bare. Vienu metu dirbau trijuose darbuose, beveik visiškai neskirdama laiko miegui – buvau pilna jėgų ir entuziazmo veikti.
Tai atsipirko – greit išmokau norvegų kalbą ir žmonės jau mane dažnai net palaiko vietine, galiausiai gavau gerai apmokamą darbą. Nors tėvai sakė, kad Lietuvoje būčiau daug pasiekusi, Norvegijoje pamačiau, kad už sąžiningą darbą yra atlyginama ir galima čia rasti laimę.
Tiesa, to paties negalėčiau pasakyti apie dalį lietuvių: nors dabar draugauju su keliomis puikiomis lietuvių šeimomis, iš pradžių buvo kitaip. Pamenu, buvau gąsdinama, kad „neišsišokčiau“, kad turiu paklusti vietinių lietuvių taisyklėms.
Tačiau nereikia į juos kreipti dėmesio. Gerą ir laimingą gyvenimą susikuri pats. O aš įkūriau viešbutį ir kavinę, jiems pati ir vadovauju – netikiu, kad tokia greita sėkmė nusišypsotų Lietuvoje.
Norvegai labai draugiški, geranoriški, tolerantiški, aplink vien šypsenos, nors oras didžiąją metų dalį yra tikrai šaltas. Kiek teko susidurti su valstybinėmis institucijomis, visur bendraujama paslaugiai, profesionaliai – Lietuvoje įprasto „naglumo“ čia nepastebėjau, to mūsų tautiečiams reikia pasimokyti.
Tiesa, kad ir kaip gera yra dirbti ir uždirbti, Lietuvoje likusios šeimos ilgiuosi nuolatos. Reti susitikimai tik iš dalies užpildo tą trūkstamą ryšį su tėvais.
Džiaugiuosi, kad galiu sau leisti nupirkti jiems kelionės bilietus ir pasikviesti į svečius. Tai padeda ir jiems geriau pažinti Norvegiją.
Bet gimtinės ilgesys nėra toks stiprus, kad svarstyčiau grįžimą į Lietuvą ilgam laikui. Apskritai, čia visa aplinka motyvuoja veikti, tobulėti ir būti tiesiog geresniu žmogumi.
Dėl to ypač ima pyktis, kai lietuvių bendruomenėje susiduriu su atviru melu, norvegų vadinimu troliais. Šie „troliai“ sukūrė turtingą, atvirą visiems valstybę, kurioje gera gyventi.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
