MRU dėstytojas apnuogino universiteto skaudulius

Jūsų magnificiencija rektoriau (netrukus į jus kreipsis taip) Algirdai Monkevičiau, leiskit būti pirmajam. Esu vienas iš daugelio Mykolo Romerio universiteto darbuotojų.

Daugiau nuotraukų (1)

Aleksandras

2015-04-22 14:30, atnaujinta 2018-01-06 04:58

Atėjau čia per didžiuosius virsmus, išsilaikiau per visas reformas, dirbau sąžiningai, buvau gerbiamas, pabuvau daugelyje valdymo lygių. Vėliau susimažinau krūvį dėl kitų darbų, ir dabar, vėl vasarą pasibaigus terminuotai sutarčiai, kurias taip mėgsta mūsų universitetas, turiu apsispręsti – kur toliau.

„Toliau“ priklausys ir nuo to, kokia bus universiteto ateitis. Todėl noriu tarti porą žodžių jums, kaip naujajam vadovui.

Jums turbūt kyla klausimas, kodėl viešame laiške? Neslėpsiu, su jumis sieju tam tikras viltis. Ne, ne asmeninius siekius tapti jūsų administracijos dalimi, bet viltis, kad pasikeitus rektoriui mūsų universitetas galėtų irgi pasikeisti. Tai, kas buvo jame gero, dar pagerėti ir net atsikratyti kai kurių praeities rūpesčių ir šešėlių.

Mes, visi darbuotojai, puikiai žinome, kad mūsų universitetas turi prastą visuomeninę opiniją (ir kartais tikrai tenka vos pasakius, kur dirbi, pirmam pajuokauti apie „dešrų kimšimą“). Bet paprastai ją visada nurašome konkurentams ir bloga linkintiems. Mes taip pat žinome, kad pagal aristotelišką principą tiesa slypi kažkur per vidurį.

Mes nesame tokie blogi, kaip kalba, ir nesame tokie geri, kaip įsivaizduojame ar transliuojame (dažnai nevykusiai) viešųjų ryšių pagalba. Nepaisant to, kai kurios problemos yra gilios, rimtos ir sisteminės.

Pirmoji – akademinės bendruomenės abejingumas. Ne paslaptis, kad šį universitetą visomis prasmėmis sukūrė jo ankstesnis rektorius Alvydas Pumputis. Tuo mūsų universitetas primena Baltarusiją – ir čia, ir ten buvo tėvas, atsakingas už viską ir sukantis visus smagračius: nuo didžiausio iki mažiausio.

Visi kiti nuolankiai vykdė rektoriaus valią, nebent tyliai pasabotuodavo per daug energingus pasiūlymus, bet atvirai neprieštaravo niekas.

Nežiūrint gerų materialinių sąlygų, kurias sukūrė to paties rektoriaus verslumas, nežiūrint formalios pagarbos, komandinė aplinka buvo prastas pagrindas akademinei bendruomenei formuotis.

Geriausias to liudijimas – Mykolo Romerio universiteto senatas, kuriame balsuojama bežadžiu rankų pakėlimu be jokios diskusijos. Ir, jeigu atmintis neapgauna, tik vieną kartą susilaikyta. Tuo tarpu senatas – tai juk akademinės savivaldos institucija!

Jeigu senatas ir toliau sugebės tik kilnoti rankas, tuomet tai – senatas, tolygus Kaligulos senatui Senovės Romoje, kuris, kaip pamenate, nepasipriešino, kai imperatorius senatoriumi paskyrė savo žirgą. Taip, tokie senatoriai – patogu, kai reikia reformas daryti greitai, tačiau tai neturi nieko bendro su akademine bendruomene.

Prašau, grąžinkite Mykolo Romerio universitetui akademinę bendruomenę, leiskite jai vėl prabilti, inicijuokite neformalias bendruomenės diskusijas, gyvą sprendimų aptarimą (o ne išklausymą ir tylų sutikimą), diskusijas su taryba.

Antroji – gyvenimas ir darbas nuolatiniame pokytyje. Aš jau net nebeskaičiuoju, kiek kartų keitėsi padalinio, kuriame dirbau pavadinimas, kiek buvo struktūrinių reformų, kiek buvo pertvarkos iniciatyvų (regis, vos ne kiekvieną semestrą kažkas naujo). Žmogų, norintį užsiimti mokslu tai labai vargina, tai užmuša jo entuziazmą.

Mokslininkas nori gilintis, tobulintis, skaityti straipsnius, rinkti medžiagą, ją apdoroti, o ne aiškintis, kas gi vėl naujo nutiko struktūroje, ir kaip dabar bus restruktūrizuotas jo atlyginimas. Prašau, sustokime su nuolatiniais pokyčiais – to negali pakelti nei bendruomenė, nei visuomenė, prisiminkime piktą kinų palinkėjimą „linkiu tau gimti permainų laikais“. Radikalios permainos kiekvienus iš 25 metų – per daug.

Trečioji – kokybė vietoj kiekybės. Pamažu jau ta kryptimi universitetas pradėjo judėti: vis daugiau studentų šalinama už nesąžiningumą, pagaliau leista griežtinti reikalavimus. Tik nieku būdu negrįžkime prie praktikos, kai dėstytojas buvo kviečiamas „ant kilimėlio“ už tai, kad pusė grupės neišlaikė egzamino (kadaise ir aš pats dėl to ėjau ir turėjau išklausyti auklėjimą, kad esu kaltas, jog studentai neišlaiko, nes, matyt, prastai dėstoma).

Turėkime galvoje, kad kai kurie (ne visi) studentai čia ateina tikėdamiesi lengvos duonos, todėl susidūrę su principingesniu ir reiklesniu dėstytoju puola skųstis ir raudoti. Net jeigu mes priimame studentus su bet kokiais balais, turime padaryt viską, kad jie arba išeitų iš čia kitais žmonėmis, arba universiteto nebaigtų.

Net jeigu nuo to universitetas sumažėtų – tebūnie, tik tegul mūsų absolventai mums nedaro gėdos, tegul įvairios o-lia-lia mergelės, smulkūs niekšeliai ir pažeidėjai negalėtų girtis, kad „mokosi MRU“ 3 kurse, nes tokio kurso jie paprasčiausiai negalėtų pasiekti.

Ketvirtoji – grąžinkime universitetinio išsilavinimo sampratą. Tai – labai sunki užduotis, ypač įsiliejus į Bolonijos procesą, apie kurį neretai sakoma, kad jis – mokslo žudikas, ir beatodairiškos universitetų kapitalizacijos įrankis. Specializacija – labai gerai. Verslumas – labai gerai.

Bet blogai, kai žmogus, baigęs universitetą, taip ir lieka bent be pagrindinių filosofijos, kultūros, sociologijos ir kitų bendrųjų disciplinų žinių. Juk universitetinis išsilavinimas turi skirtis nuo profesinio – techninio, net jeigu šiuo atveju jį suprasime kaip „socialines technologijas“.

Penktoji – neverskime universiteto atititarnavusių politikų prieglauda. Liūdna žiūrėti, kai buvusiems politikams atsiranda specialiai kuriami kursai ir vietos, net jeigu jie ir turi apie tai ką pasakyti po savo politiko karjeros. Be abejo, universitetui labai patogu turėti politinį užnugarį, bet savigarba turėtų būti aukščiau už norėjimą įtikti. Būkim išdidūs ir savavaldūs – nori politikas ateiti, tai tegul nusipelno to atėjimo ne savo buvusiu postu, o mokslu.

Šeštoji – nusiimkite šiek tiek naštos nuo savo pečių, daugiau suteikdami savarankiškumo (tikro savarankiškumo!) struktūriniams padaliniams. Netikiu, kad vienas žmogus, ar net visas rektoratas, gali išmanyti, ko labiausiai reikia ekonomistams, psichologams, sociologams, teisininkams. Leiskite jiems patarti, leiskite jiems veikti. Įgalinkite juos!

Be abejo, jums gali kilti klausimas, kodėl šis laiškas – be pavardės? Laiško anonimiškumas irgi siejasi su naujuoju Mykolo Romerio universiteto rektoriumi: jeigu po jūsų kadencijos aš galėsiu ramia sąžine parašyti asmenišką atvirą laišką, kaip atvirai kalbančios akademinės bendruomenės narys, negalvodamas, kad dėl to mane gali ištikti kokie nors nemalonūs padariniai, tai irgi bus labai aiškus ir didelis universiteto žingsnis į priekį.

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?